Visus apyngalvius ir šiaip alaus mėgėjus sveikinu su Pasauline IPA diena!
Ši diena švenčiama pirmąjį rugpjūčio ketvirtadienį, šiemet tai rugpjūčio 6 diena.
Parašyti šį straipsnelį paskatino šios dienos diskusija, kur buvo kalbama, kas yra IPA, kuo šis stilius skiriasi nuo APA?
Pradėkime nuo to, ką reiškia šios trys raidės? Tai yra santrumpa: India Pale Ale. Lietuviškai tai būtų Indijos Blyškusis Elis. Tai - dažniausiai šviesus, stipriai apyniuotas, kartus ir apyniais kvepiantis alus.
IPA stiliaus ištakos siekia XVIII amžių. Jis gimė Anglijoje, mieste, kuris vadinasi Bertonas prie Trento, o išpopuliarėjo XIX amžiuje, kai Anglija pradėjo jį eksportuoti į savo koloniją Indiją. Alus buvo stipriai apyniuotas (apyniai yra geras konservantas), todėl išlikdavo nesugedęs kelionėje laivu, kuri tuo metu trukdavo 9 mėnesius!
XX amžiuje šis stilius buvo beveik pamirštas, o prasidėjus craft revoliucijai JAV šis stilius buvo perkurtas iš naujo - gimė Amerikietiškasis IPA - ir tapo viso judėjimo flagmanu bei neatskiriama dalimi. Kodėl taip nutiko? Turbūt todėl, kad žmonės buvo pasiilgę skonio. Gerdami pramoninį alų, kuris gaminamas žmonėms nemėgstantiems alaus, t.y. daromas, kad patiktų kuo platesniam ratui ir kad ginkdie nebūtų per daug skonio, alaus mėgėjai iš tikrųjų to skonio ilgėjosi. IPA - lengviausias būdas suteikti alui skonio - kuo daugiau apynių įdėsi, tuo daugiau skonio turėsi.
Lietuvoje, jeigu pirksite IPA bare ar parduotuvėje, greičiausiai gausite Amerikietiškąjį IPA (AIPA), tą atgaivintąjį ir visame pasaulyje išpopuliarėjusį stilių, kai tuo tarpu Angliškas IPA (EIPA) daugiausia populiarus tik savo gimtojoje šalyje, nors paieškojus galima rasti ir pas mus.
Kuo skiriasi Angliškas IPA nuo Amerikietiškojo?
Angliškas IPA (EIPA - English India Pale Ale) - nuo auksinės iki gintaro spalvos, gerai subalansuotas, jaučiamas ne tik apynių, bet ir salyklo charakteris. Gamybai naudojami angliški salyklai, kurie suteikia sausainių ir karamelės natų, taip pat šiek tiek jaučiamas lengvas mielių charakteris - vaisiški esteriai, būdingi daugeliui angliško elio rūšių. Naudojami angliški apyniai, kurie subalansuoja gana salsvą salyklinę bazę ir suteikia kartumo, kuris yra šiek tiek žol(el)iškas bei žemiškas (angl. earthy). Naudojami mažiau karčiųjų medžiagų turintys apyniai, bet turintys daug aromato (pvz. East Kent Golding).
Amerikietiškas IPA (AIPA - American India Pale Ale) - bendrąja prasme šis stilius yra labiau "paslinktas" į apynių pusę, šviesesnis, kartesnis, dar aromatingesnis. Aromatą suteikia amerikietiški apyniai, kuriuose dažniausiai dominuoja citrusų ir pušų aromatai. Skirstomas į du pagrindinius substilius, kurie dar atitinkamai skirstomi į kelioliką atšakų, bet šiandien šventė, tai neišsiplėsiu :)
Substiliai skirtstomi geografiškai į Rytų pakrantės IPA (East Coast American IPA) ir Vakarų pakrantės IPA (West Coast American IPA).
Rytų pakrantės IPA (East Coast American IPA) - kažkiek primena anglišką IPA, nes turi gana tvirtą salyklinį pagrindą, pilną kūną, kartais su karamelės natomis. Ne toks subalansuotas kaip EIPA, labiau apyniuotas, amerikietiški apyniai suteikia vaisinių bei citrusinių kvapų, kartumas gana stiprus, bet ne toks stiprus, kaip Vakarų pakrantėje. Mielių charakterio nesijaučia.
Vakarų pakrantės IPA (West Coast American IPA) - karčiausias iš visų išvardintų IPA, vienareikšmiškai apynių dominuojamas stilius, nei salyklas, nei mielės neturi kur pasireikšti - tiek skonyje, tiek kvape - apyniai! Būtent šis (sub)stilius ir išgarsino IPA visame pasaulyje, kai prasidėjo craft revoliucija.
Iki šiol kalbėjau apie klasiką. IPA stilius per daugiau nei 200 metų nuėjo ilgą kelią ir tai, ką turime šiandien labai stipriai skiriasi nuo pirminio stiliaus. Kai kurie stiliai vadinami IPA, nes juose naudojama daug apynių (o taip pat dėl to, kad tai - jau išgarsintas vardas), bet jų pojūtis, balansas, tekstūra ir kiti parametrai stipriai skiriasi tiek nuo klasikinio EIPA, tiek nuo naujosios klasikos - AIPA.
Paskutiniu metu (per kokius 3 paskutinius metus) yra atsiradusių nemažai naujų stilių, kurie vadinami IPA, bet su klasikiniu IPA turi tik vieną bruožą - juose naudojama daug apynių, bet šiuose stiliuose kai kurie parametrai stipriai skiriasi nuo klasikinio IPA: yra nekarčių, tamsių, drumstų IPA stilių. Tokie nauji stiliai yra drumstas ir nekartus bei vaisiškas New England IPA (Naujosios Anglijos IPA), visiškai sausas ir vaisiškas Brut IPA (sausasis IPA), tamsus Black IPA (juodasis IPA - stauto ir amerikietiško IPA vaikas).
Vos nepamiršau nuo ko viskas prasidėjo. Tai kuo IPA skiriasi nuo APA? Atsakymui reiktų atskiro straipsnio, nes yra angliškas PA, yra amerikietiškas PA, bet jeigu paprastai lyginsime amerikietišką IPA su amerikietišku PA (APA), tai palyginimui pasitelksiu analogiją iš savo kito hobio - muzikos. IPA nuo APA skiriasi kaip metalo ir roko muzika - apibrėžti žodžiais sunku, bet kai išgirsti, gana lengvai atskiri, kur rokas, o kur metalas. Žinoma, čia vėl galiu išsiplėsti, kad būna lengvo metalo ir sunkaus roko, bet yra ir kiti dalykai, o svarbiausia - struktūra. Dar vienas aspektas, kad kartais gamintojai labai liberaliai žiūri į pavadinimus, o Lietuvoje, tai išvis :) Užapyniavai stipriau savo piktnaudžiavimo karameliniu salyklu šedevrą ir pavadini IPA. Dar yra stiliai kaip session IPA (lengvasis IPA), kur dažnai būna APA, tik vadinama madingesniu IPA vardu. Kita vertus, jei turime ribinius atvejus, tarp IPA ir APA, galime sakyti, kad veikia toks pats principas kaip su tautybe - kuo save laikai, tas ir esi, t.y. kaip gamintojas pavadino, taip ir tebūnie :)
Pabaigai šios dienos proga rašydavau apie savo sukurtus IPA. Šiandien nerašysiu. Ne dėl to, kad nieko nesukūriau per tą laiką, bet dėl to, kad nesusiderinau su užsakovais dėl komunikacijos. Gal šiandien, švęsdami IPA dieną, ragausite mano sukurtą IPA. Dar kartą sveikinu ir palieku šiek tiek intrigos! :)
Apie IPA šios dienos proga jau rašiau ir anksčiau:
Kodėl IPA stilius yra siejamas su craft'inio alaus revoliucija ir apie du mano sukurtus IPA:
Dar vieno mano IPA pristatymas:
Knyga apie IPA stilių ir dar vienas mano IPA:
