Turbūt lankausi išskirtinai gerose vietose. Atpratau, kad kvietinį alų pateikia su citrina. Į realybę grąžino Palanga. Perspėjimas mėgstantiems kvietinį alų. Jeigu norite, kad jis būtų pateiktas be citrinos, iš anksto paprašykite užsisakydami.
Rodomi pranešimai su žymėmis pastebėjimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis pastebėjimai. Rodyti visus pranešimus
Tampa madinga domėtis tuo, ką valgai: skaityti maisto produktų etiketes, pirkti juos turguose ar tiesiai iš ūkininkų. Keista, bet daug rečiau domimės tuo, ką geriame.
Ir nors praeitame savo straipsnyje rašiau, kad ne vien medžiagos daro alų tokiu, koks jis yra, medžiagos irgi svarbu, ypač vertinant ne tik skonines savybes, bet ir produkto maistinę vertę.
Pateikiu schemą iš internetų, ji yra lenkų kalba, bet žodžių nedaug ir esmę suprasite. Retai taip būna, kad tokia iliustratyvi pasitaiko, norisi pasidalinti su visais.
Jei kas neaišku, klauskite.
Ir nors praeitame savo straipsnyje rašiau, kad ne vien medžiagos daro alų tokiu, koks jis yra, medžiagos irgi svarbu, ypač vertinant ne tik skonines savybes, bet ir produkto maistinę vertę.
Pateikiu schemą iš internetų, ji yra lenkų kalba, bet žodžių nedaug ir esmę suprasite. Retai taip būna, kad tokia iliustratyvi pasitaiko, norisi pasidalinti su visais.
Jei kas neaišku, klauskite.
 |
| Paspaudus išsididina |
Kai prieš beveik 8 metus pradėjau virti alų namie, didžiausia problema buvo misos aušinimas. Praėjus kažkiek laiko, nusipirkau varinį gyvatuką šaldymui ir tai iš šiol buvo mano labiausiai pasijautęs įrangos patobulinimas sutaupęs man kelias valandas laiko kiekvieno virimo metu ir nemažai vandens, nes aušindavau įmerkęs fermenterį į vonią.
Taip ir tekėjo mano namų aludario gyvenimas, beveik viskuo buvau patenkintas, bet vienas aspektas nedavė ramybės - virimas. Turiu keraminę kaitlentę, tai bet koks virimas buvo vargas. Tiksliau ne virimas, bet užvirimas bei vandens pašildymas. Tai trukdavo labai ilgai, erzindavo ir jaučiau, kad nėra efektyvu nei laiko, nei efektyvaus elektros naudojimo prasme :)
Šiemet aludarių Kalėdų Senelis mane aplankė šiek tiek anksčiau ir atnešė Brewmonk virimo sistemą bei Fermentasaurus fermenterį. Apie dinozaurą parašysiu vėliau, nes jis dar dirba ir visų įspūdžių dar neturiu, o apie Brewmonk'ą pirmuosius įspūdžius jau galiu pateikti, tuo labiau, kad publika labai pageidauja :)
Bendras įspūdis - labai geras. Norom nenorom šį aparatą lyginu su Grainfather'iu, kuris kainuoja du kartus brangiau, ir kurio pristatomajame virime kažkada dalyvavau. Visi sąlyginiai trūkumai pasirodo ne tokie jau svarbūs, kai prisimeni kainą. Galvojau, kad bus plonesnė skarda ir nesitikėjau tokios geros mazgų kokybės. Ko nedomina smulkmenos, toliau galite neskaityti :)
Kuo man patiko Brewmonk'as:
Nebereikia perpilti. Salinimas, tekinimas ir virimas vyksta toje pačioje talpoje, susitaupo perpylimų ir dezinfekavimų. Mano nugara man dėkoja.
Virimas. Išsprendžiau savo virimo efektyvumo problemas, bendram virime susitaupė 1,5-2 valandos laiko.
Čilinimas. Ne, tai ne aušinimas. Aušinimas vyksta taip pat, kaip ir anksčiau su mano mylimu gyvatuku. Atsirado laisvo laiko virimo metu. Aparatas kontroliuoja temperatūrą, laiką, galima prisėsti ir nuveikti ką nors turiningo arba tai, kas Sveikatos ministrui nepatiktų :)
Problemos bei patarimai ateities kartoms:
Problema-neproblema yra tai, kad pasikeitus įrangai, pasikeičia ir visa proceso eiga, reiktų prieš verdant pagalvoti, kur statysite aparatą, kad šalia būtų kriauklė, rozetė, kad būtų lengva perpilti į fermenterį. Reiks keleto žarnelių, perėjimo iš čiaupo į žarnelę ir kitų smulkmenų.
Pagrindinė problema - kimšimasis. Kemšasi dvi vietos: recirkuliacijos vamzdelis (o gal siurbliukas?) ir kranelio filtras (angl. bazooka filter).
 |
| Bazooka filtras |
Recirkuliacija užsikimšo, kai virimo metu pabandžiau recirkuliuoti. Ir užsikimšo nuo kelių grūdų - pasirodo jautri vieta. Ir tai tik keli į virimą netyčia patekę grūdai. Atkimšau plaudamas įrangą ir pajungęs vandens čiaupą prie recirkulaicijos išėjimo - prapūtė į priešingą pusę ir visi grūdai išėjo lauk.
Filtras užsikimšo, kai pradėjau leisti misą į fermenterį. Užsikimšo apyniais, negyvai. Galų gale teko nuimti filtrą ir leisti su drumzlėmis. Reiktų galvoti apie retesnį filtro tinklelį, nes neįsivaizduoju, kokios nuosėdos galėtų jo neužkimšti - mano nuomone per tankus. Arba apynius virti specialiame tinklelyje ar maišelyje. Šita vieta labiausia nepatiko, nes apynius mėgstu virti laisvai. Situacija nutiko su granuliuotais apyniais, su spurgais gal ir nieko nebūtų atsitikę.
Dar porą faktų: dugnas neprisvilo, efektyvumas tarp 65-70%.
Dar porą faktų: dugnas neprisvilo, efektyvumas tarp 65-70%.
Su artėjančiomis šventėmis!
 |
| Harald Bischoff nuotrauka iš Wikipedia |
Stautas (angl. stout) – tamsiojo elio rūšis, gaminama iš skrudinto salyklo ir skrudintų miežių. Stautas išsivystė iš angliško porterio. Esama įvairių stauto porūšių, tarp kurių – sausasis stautas, avižinis stautas, saldusis stautas, šokoladinis stautas bei imperinis stautas.
Kai žmonėms reikia paaiškinti, kaip atrodo stautas, kurio kai kurie nebūna net girdėję, visada sakau – Guiness'as yra stautas. O Guiness'ą beveik visi būna girdėję. Beje, tas visiems žinomas ginesas yra sausasis stautas.
Alaus mitų griovėjai Žalvarinis ir Alius bei Alaus brolija pristato - parodomąjį alaus virimą. Verdamo alaus stilius, atspėjote – stautas. Renginys vyks lapkričio 14 d., Šimo bare, Vilniuje. Gausis toks lyg ir atidėtas stauto dienos šventimas :)
Šio virimo Facebook įvykis.
Pagalvojau, kad labai tinkama diena paskelbti apie šį renginį.
Visai neseniai startavo naujas tinklaraštis, skirtas craft alui CraftBeerVilnius.com. Kol kas jame pristatoma tik Vilniaus įdomesnio alaus scena, bet gali būti, kad ateityje projektas apims ir didesnę Lietuvos dalį. Kaip tik ruošiausi parašyti apie šį naują tinklaraštį, bet kol prisiruošiau, gavosi taip, kad jie apie mane parašė pirmieji :)
Plačiau apie CraftBeerVilnius.com parašysiu jau netrukus, o dabar kviečių paskaityti jų atsiliepimų apie mano naująjį šokoladinį stautą, virtą "Prie Katedros":
http://www.craftbeervilnius.com/news/prie-katedros-has-released-a-new-chocolate-stout/
 |
| CraftBeerVilnius.com nuotrauka |
http://www.craftbeervilnius.com/news/prie-katedros-has-released-a-new-chocolate-stout/
Turbūt žinote, kad Superbowl, tai amerikietiško futbolo sezono pabaigos rungtynės, kurių metu Jungtinėse valstijose viskas sustoja ir visi susirenka prie televizoriaus ekranų. Visai šaliai žiūrint transliaciją, televizijos pasidaro gerą pinigėlį už reklamą - tai yra brangiausios reklaminio laiko sekundės. Tradiciškai šių rungtynių metu reklamuojasi ir alaus gamintojai. Žinoma, dažniausiai reklamuojasi didžiosios alaus daryklos, nes crafteriams tai ne pagal kišenę, o be to, jiems tokios brangios reklamos turbūt ir nereikia. Tai va, iki šiol Bud'as ramiai reklamuodavosi ir jo reklamos patikdavo net ir tiems, kas geria tiktai savo mikrorajono mažoje daryklėlėje padarytą alų iš firminės taurės, atšaldytą iki 11,5 laipsnių Celsijaus. Kas šiemet buvo kitaip? Budweiseris sukūrė reklamą, kurioje ne tik sako, kad jie geriausi, bet ir "varo" ant krafterių bei alaus snobų:
Budweiser'io suvartojimas vienam žmogui nuo 2004 metų nukrito 43 procentais, gal dėl to šis gigantas nusprendė savo trūkumus pateikti kaip privalumus, savo skonio nebuvimą pateikti kaip išskirtinį skonį. Gal ir teisingai, juk nulis tai taip pat skaičius :)
Reklama smulkiai išnagrinėta šiame straipsnyje:
http://www.thebeerbabe.com/2015/02/why-the-pro-macro-beer-budwesier-ad-is-so-dangerous/
Ir dar čia:
http://www.pastemagazine.com/articles/2015/02/valuable-lessons-i-learned-from-budweisers-hypocri.html
Esminiai reklamos šūkiai:
Mūsų alus yra sukurtas gėrimui, o ne nagrinėjimui ("Brewed for drinking, not dissecting").
Didžiuojamės būdami didelė alaus darykla ("Proudly a macro beer").
Tegul kiti geria moliūginį persikų alų ("Let them sip their pumpkin peach ale").
Visiems labai užkliuvo trečiasis teiginys, nes neseniai koncernas, kuriam priklauso ir Budweiser, įsigijo mažąją alaus daryklą Elysian, kuri kaip tik ir gamina pumpkin peach ala, tai kaip jiems dabar jaustis?
Apie Budweiserio pasiteisinimus, kad viskas gerai toje reklamoje:
http://blogs.phoenixnewtimes.com/bella/2015/02/budweiser_super_bowl_ad_craft_beer_mad.php
Apie Budweiserio strategiją supirkinėti mažas daryklas:
http://beerandwhiskeybros.com/2015/02/03/buy-em-and-blast-em-bud-reveals-anti-craft-beer-agenda/
Reklama netruko pasinaudoti tie patys krafteriai. Northern Brewer - namų aludarių reikmenų ir medžiagų tiekėjai (amerikoniškas "Savas alus"), išleido rinkinuką "Peach of Resistance", iš kurio nesunkia galima pasidaryti anti-Budweiserinio moliūginio elio.
Daugiau apie craft pasaulio reakciją į reklamą:
http://www.washingtonpost.com/blogs/wonkblog/wp/2015/02/04/how-craft-beer-is-fighting-back-against-budweisers-belligerent-super-bowl-ad/
Iš vienos pusės, suprantu Budweiserio marketingistus, jie pasiekė savo - apie reklamą visi kalba, bet ar dėl to padidės pirkimai - abejoju. Juk jų auditorija niekada ir nebandė nei alaus nagrinėjimo, nei moliūginio elio, tad nesuprantama, kam reikėjo nuteikinėti prieš save dar ir tuos, kurie nebuvo labai priešiškai nusiteikę. Geriau ir toliau būtų leidę linksmas reklamas be pretenzijų į išskirtinio skonio alų: wazaaaaaaaa!
Budweiser'io suvartojimas vienam žmogui nuo 2004 metų nukrito 43 procentais, gal dėl to šis gigantas nusprendė savo trūkumus pateikti kaip privalumus, savo skonio nebuvimą pateikti kaip išskirtinį skonį. Gal ir teisingai, juk nulis tai taip pat skaičius :)
Reklama smulkiai išnagrinėta šiame straipsnyje:
http://www.thebeerbabe.com/2015/02/why-the-pro-macro-beer-budwesier-ad-is-so-dangerous/
Ir dar čia:
http://www.pastemagazine.com/articles/2015/02/valuable-lessons-i-learned-from-budweisers-hypocri.html
Esminiai reklamos šūkiai:
Mūsų alus yra sukurtas gėrimui, o ne nagrinėjimui ("Brewed for drinking, not dissecting").
Didžiuojamės būdami didelė alaus darykla ("Proudly a macro beer").
Tegul kiti geria moliūginį persikų alų ("Let them sip their pumpkin peach ale").
Visiems labai užkliuvo trečiasis teiginys, nes neseniai koncernas, kuriam priklauso ir Budweiser, įsigijo mažąją alaus daryklą Elysian, kuri kaip tik ir gamina pumpkin peach ala, tai kaip jiems dabar jaustis?
Apie Budweiserio pasiteisinimus, kad viskas gerai toje reklamoje:
http://blogs.phoenixnewtimes.com/bella/2015/02/budweiser_super_bowl_ad_craft_beer_mad.php
Apie Budweiserio strategiją supirkinėti mažas daryklas:
http://beerandwhiskeybros.com/2015/02/03/buy-em-and-blast-em-bud-reveals-anti-craft-beer-agenda/
Daugiau apie craft pasaulio reakciją į reklamą:
http://www.washingtonpost.com/blogs/wonkblog/wp/2015/02/04/how-craft-beer-is-fighting-back-against-budweisers-belligerent-super-bowl-ad/
Iš vienos pusės, suprantu Budweiserio marketingistus, jie pasiekė savo - apie reklamą visi kalba, bet ar dėl to padidės pirkimai - abejoju. Juk jų auditorija niekada ir nebandė nei alaus nagrinėjimo, nei moliūginio elio, tad nesuprantama, kam reikėjo nuteikinėti prieš save dar ir tuos, kurie nebuvo labai priešiškai nusiteikę. Geriau ir toliau būtų leidę linksmas reklamas be pretenzijų į išskirtinio skonio alų: wazaaaaaaaa!
Vėliau pamačiau, kad net pavadinimai skiriasi. Skardinėse yra Guiness Draft ("pilstomas"), o buteliukuose – Guiness Original.
Buteliuke alus rūgštesnis, skystesnis, mažiau kūno, nėra kreminės putos, stipresnis (5% ABV). Rudos spalvos, skonyje daug mažiau skrudėsio, dominuoja tamsių salyklų rūgštelė. Stipriai skiriasi nuo įprasto Guiness'o, man labiau rudasis elis negu stautas.
Pasidomėjus internete paaiškėjo, kad vis dėlto Guiness'o, kokį mes įpratę gerti, skonį labai formuoja tai, kad jis yra užgazuotas su azoto oksido ir angliarūgštės mišiniu ir įgauna šilkinę tekstūrą bei kreminę putą (pilstomas arba skardinėse). Ir, žinoma, garsusis burbuliukų žaismas vaidina ne paskutinį vaidmenį, kai atrodo, kad jie ne kyla, bet leidžiasi.
Guiness original yra užgazuotas su angliarūgšte ir neturi butelyje to sprogstančio plastikinio burbulo, kuris užgazuoja alų atidarius skardinę ir padaro taip, kad jis atrodytų kaip ką tik įpiltas iš krano.
Iš tiesų, tai labai įdomu, kiek daug įtakos alui duoda užgazavimas – atrodo kaip kitas alus. Norintiems tuo įsitikinti – rekomenduoju paragauti abi versijas iš karto.
Plačiau anglų kalba galite paskaityti čia:
http://thehappiestcow.wordpress.com/2012/06/21/guinness-draught-vs-original-so-whats-the-difference/
Iš viso vertinimui buvo pateikta 71 alaus rūšis ir 17 giros rūšių.
Tiems, kas nenori žiūrėti vaizdo įrašo, pateikiame statistinius duomenis raštu. Atkreipkite dėmesį, kad gira buvo vertinama pagal kitokią sistemą, todėl ir balai kitokie.
Vis dėlto vaizdo įrašą pažiūrėti verta: pajusite festivalio atmosferą, o taip pat pasiklausykite už kadro vis pasigirstančius publikos komentarus :)
ŠVIESIEJI LAGERIAI
1. Jurgenborg (Klausučių bravoras) - 44
2. Šviesusis (Kauno Alus) - 37,2
3. Proginis (Rinkuškiai) - 35,2
4. Girinis Šviesusis (Aluverda) - 35
5. Miežinis (Rinkuškiai) - 34,5
6. Putos lengvas (Su Puta) - 34
7. Daujotų (Davra) - 31
8. Grafo (Biržų alus) - 29,5
9. Nefiltruotas (Gubernija) - 27,8
ELIAI
1. Užupio elis (Dundulis) - 43,2
2. Senolių Senovinis (Su puta) - 41,8
3. Ustukių šviesusis elis (Ustukių alus) - 29,5
TAMSIEJI LAGERIAI
1. Rinkuškių Juodasis (Rinkuškiai) - 37,8
2. Senojo Pasvalio Tamsusis (Alsteka) - 36,2
3. Kauno alaus Tamsusis (Kauno alus) - 34,8
4. Biržų tamsusis (Biržų alus) - 34,5
5. 666 (Klausučių bravoras) - 34,2
SPECIALIOS TECHNOLOGIJOS ALUS
1. Ziedonis (Klausučių bravoras) - 43,4
2. Black IPA (Dundulis) - 42,4
3. Ramūno Čižo alus (Ramūnas Čižas) - 39,8
4. Bėganti kopa (Raudonų plytų bravoras) - 36,8
5. Algio su medumi (Algio Grigonio IĮ) - 33,4
6. Brandintas vyšnių (Piniavos alutis) - 35
7. Jovarų su medumi (A. Udrienės IĮ) - 31
GIRA
1. Perkūnkiemio naminė - 90
2. Rozalimo - 88
3. Smetoniška - 87
4. Davros - 86
5. Raginėlio - 85
6. Algio - 83
7. Dundulio - 80
8. Rinkuškių Biržiečių - 77
9. Ustukių - 71
10. Senojo Pasvalio - 68
Šiais metais visi suskubo išvirti savo kvietinį: Kalnapilis White Select, Volfas Engelman „Baltą pintą“ ir „Fortas Weissbier“ kiek seniau kvietinį alų išleido Vilkmergė ir Kauno alus. Keista, kad ilgus metus kvietinį alų gamino tik dvi daryklos (Gubernija – Kvietinį baltą, Švyturys – Baltą, na ir Vilniaus alaus Kvietinis galėtų būti prie senesnių).
Įdomu tai, kad visos daryklos daro vokiško stiliaus (hefeweizen) kvietinį alų ir tik viena – Kalnapilis bando daryti belgiško stiliaus (witbier) kvietinį (tiesa, kol kas gana nuosaikią jo versiją, turbūt nenorėdami išgąsdinti konservatyviųjų Lietuvos alugerių).
Neseniai parduotuvių lentynose pasirodė balta Utenos skardinė, ant kurios parašyta, jog joje – kvietinis alus. Jau norėjau čiupti, bet sustabdė užrašas mažesnėmis raidėmis: aromatizuotas. Visgi skardinę paėmiau, perskaičiau sudėtį, įsitikinau, kad ten dedami kažkokie neįvardinti aromatizatoriai ir mintyse „nurašiau“. Kažkodėl man iš karto ėmė vaidentis Kronenbourg blanc, kuris irgi yra aromatizuotas ir tų aromatizatorių man jame yra per daug. Tą dieną viskas taip ir baigėsi.
Po geros savaitės užsuko svečių, jie atsinešė aukščiau aprašytą baltą skardinę, sako radom naują alų, reikia paragauti. Ką gi – teko ragauti :)
Viskas geriau negu tikėjausi. Aromatizatoriai per daug neišsišoka, alus lengvai geriamas, kvapnus, tik šiek tiek skystokas. Lyg ir bandyta išgauti kažką panašaus į witbier skonį. Tokie įspūdžiai buvo, kai gėrėme labai šaltą alų.
Aš esu didelis kvietinio alaus mėgėjas. Ne kartą esu pasakojęs istoriją, kad kai atsirado pirmasis Lietuvoje kvietinis alus, aš jį gerdavau šiltesnį, kad tik kuo geriau jaustųsi aromatas ir mielių skonis. Tačiau, kai sušilo šiuo metu aprašomas aromatizuotasis, supratau, kad jo gerti nebegaliu. Alus išsibalansavo, išlindo kažkokie sintetiniai skoniai, alus sau – aromatizatoriai sau. Nors ir ragavau, bet nemeluodamas galiu pasakyti, kad nepirkau ir nepirksiu :)
Alaus darykla Volfas Engelman paskutiniu metu pateikė net kelias naujienas, vieną iš jų (alų Meister) jie labai reklamuoja, o štai apie savo pasirodžiusius du kvietinius - tyli. Gal jie, kaip ir kita Kaune esanti alaus darykla, galvoja, kad reklamuotis yra nelabai gero tono ženklas, bet yra kaip yra. Apie tai, kad pasirodė naujas alus, sužinojau tik iš kolegos namų aludario ir griežtojo tinklaraštininko Vidmanto Nuolaidos. Keista, bet nei vienos iš trijų naujų alaus rūšių nėra daryklos tinklalapyje, jei netikite, nueikite į skyrelį „Produktai“ ir pamatysite, kad nemeluoju. Jeigu reklamos nebuvimas gali būti pateisinamas prisiruošimo bei lėšų reikalingumu, tai savo tinklalapio apleidimas yra nepateisinamas...Taigi, paskaitęs pamąstymus, kad abu VE kvietiniai gali būti tas pats alus, tik supilstytas į skirtingus butelius, ragauju juos „vieną šalia kito“, kad galėčiau palyginti.
Balta pinta - labai malonus aromatas, alus švelnus, gaivus ir lengvas. Išvaizda irgi atitinkanti vokiško stiliaus kvietinio alaus standartus: šviesi spalva, gražiai drumstas, su tvirta akinančiai balta standžia puta.
Fortas Unfiltered Weissbier - kartesnis, daugiau mielių (nes nefiltruotas), mažiau aromato. Išvaizda irgi kažkokia „purvinesnė“ ir ne tokia maloni. Bendras apibūdinimas - alus kažkoks sunkesnis. Gali būti, kad likusios mielės, kurių yra gana daug, ir duoda tą kartumą, o taip pat gali būti, kad apynių šiek tiek daugokai mostelta.Mano nuomone, tai nėra tas pats alus, nors kita vertus ir to paties alaus filtruota (bent jau dalinai, nes mielių šiek tiek likę) ir nefiltruota versijos turėtų skirtis. Bet kokiu atveju, rinkčiausi Baltąją pintą.
Kadangi ragavau vakare, galvojau sudėsiu gamintojų nuotraukas, tačiau, kaip jau skaitėte aukščiau, gamintojai kol kas slepia savo alaus pasirodymo faktą, tad laikinai pasiskolinau nuotraukas iš to paties Vidmano Nuolaidos, ačiū :)
Seniai seniai, kai dar nežinojau, kuo skiriasi lageris nuo elio, laikas nuo laiko išgirsdavau pasakymą, kad anglai geria šiltą alų. Kadangi Lietuvoje buvau ragavęs šilto (karšto) alaus, galvojau, kad prieš pateikiant alų Anglijoje jį pašildo. Prisimenu galvojau, kaip nepatogu barmenui: pas mus tiesiog įpila ir viskas, o ten dar reikia šildyti.Angliškas elis turi kompleksiškesnį skonį ir norint jį atskleisti, jis patiekiamas rūsio temperatūros (+10-14°C). Niekas nieko ten nešildo :) Alaus statinė (angl. cask) paprastai būna vėsiame rūsyje, kur natūraliai laikosi atitinkama temperatūra, o alus užpumpuojamas rankine pompa, todėl yra mažiau gazuotas, nes įpylimui (slėgiui sukelti) nenaudojama angliarūgštė.
Lietuvoje turime problemą, kad alus pilstomas naudojant angliarūgštę ir šaldymo įrangą, kuri pritaikyta lagerių išpilstymui. Net jei bare ir būna vienas kitas kitokio alaus kranas, kurį reiktų įpilti šiltesnį, jis vis tiek praeina „lagerinį“ šaldytuvą ir norint pajusti visą jo skonį, reikia laukti kol pašils.
Neseniai teko lankytis Robino Hudo tėvynėje Notingeme, Anglijoje. Apsiginklavau elektroniniu termometru ir pabandžiau padaryti trumpą tyrimą, kokios gi temperatūros alus atnešamas tradicinio pub'o lankytojui. Visų pirma, pasirodžiau visiškas gykas (angl. geek), nesitikėjau, kad paprastu elektroniniu termometru žmonėms galima padaryti tokį įspūdį! :) Pirmas klausimas būdavo ką matuoju (dažniausias spėjimas: alkoholio koncentraciją), o antras klausimas, ar atsivežiau šį smailų prietaisą rankiniame bagaže.
Jūsų dėmesiui - eksperimento rezultatų apžvalga.
Pirmasis apsilankymas tradiciniame angliškame pub'e Bell Inn, esančiame Notingemo senamiestyje. Pradžiai užsisakau puspintę jų tradicinio biterio:
Bell inn bitter 3,8% - temperatūra 11°C. Lengvas vaisinio charakterio biteris su skrudintų salyklų užuominomis, rūgštokas, kartus. Kvape salyklas ir apynių rūgštelė.
Galvojant, ką čia dar įdomaus paragavus, akis užkliuvo už nematyto stiliaus - extra pale ale. Iš pažiūros bokale atrodo kaip lageris, tikrai labai šviesus. Iš skonio tai labai lengvas pale ale, apynių nepagailėta, labai lengvai geriamas. Extra Pale Ale - 12°C.
Vakarieniaujame itališkame restorane, kuriame angliško alaus nėra, tenka gerti itališką lagerį, kuris pateikiamas atitinkamos stiliui temperatūros: Bira Moretti - 7°C
Čia ragauju Nottingham Crocus - 11°C, salyklinio charakterio šviesųjį elį, kur salyklas ir apyniai skamba tokioje harmonijoje, kad mėgavausi iki paskutinio lašo. Vakaro pabaigai pasiimu Sublime Chaos Breakfast Stout, kurio temperatūros, deja, nepamatavau, turbūt užsikaifavęs nuo Crocus'o :) Manau nereikia sakyti, kad stautas buvo puikus (galvojate, kad giriu viską iš eilės? Skaitykite toliau).
Antra diena
Kažkaip pamiršau, kad prieš keletą metų jau esu buvęs šiame pabe ir užsisakau IPA, gaunu Greene King IPA - 10°C. Tai buvo pirmasis nusivylimas - kol kas blankiausia mano ragauta IPA. Apynių nesijaučia, kažkokia vandeninga ir šiaip nedžiuginanti. Aišku, kiti ragauti alūs kartelę buvo užkėlę aukštai, bet vis tiek. Iš vietinių sužinojau, kade Greene King jau tapo visai nebe maža darykla, tai gal dėl to rezultatai nedžiugina? Orientuojasi į tai, kad "visiems patiktų"? O anglai paskutiniu metu vis dažniau renkasi lagerius - jiems tai įdomiau, nes eliai yra kasdienybė. Ne vienam bare mačiau kokius keturis elio kranus ir kokius šešis lagerio. Beje, eliu anglai vadina senuosius elius, pavyzdžiui stautas yra
Po nenusisekusios ipos ragauju Harvest Pale - 11.5°C, nepavyko išsiaiškinti, ar jis tikrai gaminamas su šviežiais apyniais, ar tik pavadinimas toks, bet turi tokios gaivios rūgštelės, kuri primena šviežius apynius. Kartočiau dar vieną tokio paties, bet norisi paragauti ko nors naujo, šįkart tai Belhaven Grand Slam - 11°C. Ant šio nelabai aiškaus stiliaus alaus etiketės pavaizduoti regbio žaidėjai, kurie, kaip žinia yra dideli alaus mylėtojai. Tai buvo paskutinis ir nelabai ypatingas alus šiame bare, traukiame kažkur pavalgyti vakarienės. Anglijos baruose pavalgyti nelabai gausi, nebent kuklių užkandžių prie alaus. Barai yra skirti alaus gėrimui ir bendravimui, o valgyti tenka eiti į kitas įstaigas. Beje, šiame bare teko ragauti dar niekada neragauto užkandžio prie alaus - džiovintų žaliųjų žirnelių su vasabio (japoniškųjų pipirkrienių) pastos luobele - labai įdomus skonis.
Taigi, vakarienė. Nueiname į Jamie Oliverio itališko stiliaus restoraną, kuriame galima gauti ir alaus. Alus įdomus kaip ir Jamie'o patiekalai. Į restoraną patekti nelengva, nes penktadienio vakaras. Rezervuojame staliuką, kuris mums pažadamas po pusvalandžio. Pasivaikščioję grįžtame per anksti, tad pasiimame gėrimų apetito sužadinimui.Ragauju angliškai itališko alaus Liberta - 4,5°C. Italian passion and British know-how, na ir ką tu žmogus gali pasakyti prieš :) Šiaip labai neblogas lageris, apyniuotas angliškais Bramling Cross apyniais, dar sako dėta akacijų medaus - gal kvape šiek tiek ir jaučiasi.
Prie maisto norėjau kažko tikrai angliško, t.y. elio. Užsisakau alų Robino Hudo motyvais - Maid Marian 12°C. Elis su šviežiais apelsinais - vėlgi gana Oliveriška. Kvape apelsinai juntami kaip apelsinai, o skonyje - kaip žievelių kartumas. Įdomus žoliškai apelsininis alus.
Paskutinei pintai pasirenkame seniausia Anglijos užeiga (angl. inn) save tituluojantį barą "Ye Olde Trip to Jerusalem". Legenda byloja, kad baras įkurtas 1189 metais po Kristaus ir kad jame paskutinį bokalą prieš iškeliaudami į kryžiaus žygius išlenkdavo kryžeiviai. Čia pasirenkame Dusty Penny Porter, kuris patiekiamas 12°C temperatūros. Porteris labai tinka vakaro pabaigai.
Taigi, nedidelis tyrimas parodė, kad Anglijoje (bent jau Notingeme) tikrai yra geriamas šiltesnis alus nei mūsuose. Kita vertus, tie alaus stiliai, kuriems reikia žemesnės temperatūros, yra tvarkingai atšaldomi ir pateikiami kaip priklauso. Robinas Hudas neduos man sumeluoti :)
Brolis iš Latvijos parvežė keletą butelių įdomesnio alaus, vienas iš jų mane labai sudomino, nes tai - stautas. Pagamintas didelėje darykloje (Cesu alus). Kažkaip net pavydėti pradėjau - mūsų Švyturys dar tik po ekskliuzyvo vėliava pristatė "20 statinių" už 20 Lt/butelys, o latviai štai jau turi stautą, pardavinėjamą supermarketuose kaip bet kuri kita rūšis. Dar reiktų pagirti labai gražų butelį ir etiketę. Irish stout - piluosi į taurę. Puta nestautiška ir greitai dingsta, kvapas saldus, karamelinis, skonis dar labiau kala karamele ir... kur stautas? Kažkuo primena Kauno alaus "Burmistro", tik lengvesnis ir skystesnis. Piktnaudžiavimas karamele - šių laikų aludarystės yda, latviai jos neišvengė. Kita vertus, jei tai nebūtų stautas, tai sakyčiau visai nieko, nors mano skoniui ir per saldus. RateBeer nurodytas stilius yra Baltic Porter - išvis pasimečiau...
Antras stautas - ilgokai mano šaldytuve pragulėjęs Švyturio "20 statinių". Apie jį jau daug prirašyta, tad labai neišsiplėsiu, bet po latviško, jis buvo tokia atgaiva! Ypač man įstrigo atmintin džiovintų slyvų poskonis. Kaip ir visiems Švyturio alums man per daug angliarūgštės, o taip pat norėtųsi geresnės putos, bet daugiau nelabai ką turiu prikišti. Dar vieną butelį palaikysiu kokį pusmetį - pažiūrėsiu, kaip keisis.
Markerį labai gerai nuvalo bet koks skystis, turintis alkoholio. Imu salicilo spirito, vatos ir... Prieš atskleidžiant Goblino paslaptį, jus dar paerzinsiu. Įsivaizdavau, kad užtušuota kokia nors eilutė, kurioje sakoma, jog išgėręs šio alaus tapsi stiprus kaip goblinas ar kažkas panašaus. O kai nuvaliau užtepliojimą, pasimatė užrašas... please enjoy responsibly... Visiškai pasimečiau, negi tai kažkas, kas Lietuvoje draudžiama? Nors po peripetijų su keliomis ekskliuzyvinėmis alaus rūšimis, kuriose sudalyvavo ir paskui aprašė Vidmantas Alutis, nenustebčiau, jog alumi mėgautis negalima: nei atsakingai, nei neatsakingai, iš viso negalima!
Tad jeigu šiandien gėrėte alaus, o dar - neduokdie - juo mėgavotės, turėtumėte jaustis kalti ;)
Sveiki atvykę į mano naują alaus tinklaraštį. Po ilgų svarstymų nusprendžiau atskirti du savo hobius ir turėti du atskirus tinklaraščius: www.fotografuoju.lt ir www.apiealu.lt
Įrašai apie alų, anksčiau skelbti alus.fotografuoju.lt yra perkelti čia, taip pat liko ir senojoje vietoje. Nuo šiol apie alų rašysiu šitame tinklaraštyje. Turbūt įdomu, kodėl padariau tokį sprendimą. Kartais norisi parašyti kažkokį trumpą pastebėjimą, kažkokią „nerimtą“ mintį ir kai tinklaraštis nėra skirtas vien tik alui, atrodo, kad gal nelabai verta rašyti, jei tai nėra kažkoks rimtesnis straipsnis, tokiu būdu mintys taip ir lieka neišsakytos. Na, o teminiame tinklaraštyje tinka viskas, kas susiję su alumi :)
Sveikinu visus su Naujaisias Metais, linkiu visokeriopos laimės ir kad tos laimės akimirkos būtų lydimos gero kiekio* gero alaus!
Taip pat skubu grąžinti praėjusių metų skolas - jūsų dėmesiui "Aludarių taurės 2013" apdovanojimų vakaro vaizdo įrašas.
*Geras kiekis reiškia nei per daug, nei per mažai :)
Primenu, kad filmukas iš „Aludarių taurės 2013“ vertinimo sesijų bei interviu su teisėjais, yra čia >>>
Įrašai apie alų, anksčiau skelbti alus.fotografuoju.lt yra perkelti čia, taip pat liko ir senojoje vietoje. Nuo šiol apie alų rašysiu šitame tinklaraštyje. Turbūt įdomu, kodėl padariau tokį sprendimą. Kartais norisi parašyti kažkokį trumpą pastebėjimą, kažkokią „nerimtą“ mintį ir kai tinklaraštis nėra skirtas vien tik alui, atrodo, kad gal nelabai verta rašyti, jei tai nėra kažkoks rimtesnis straipsnis, tokiu būdu mintys taip ir lieka neišsakytos. Na, o teminiame tinklaraštyje tinka viskas, kas susiję su alumi :)
 |
| „Aludarių taurės 2013“ nugalėtojas sako kalbą |
Taip pat skubu grąžinti praėjusių metų skolas - jūsų dėmesiui "Aludarių taurės 2013" apdovanojimų vakaro vaizdo įrašas.
*Geras kiekis reiškia nei per daug, nei per mažai :)
Primenu, kad filmukas iš „Aludarių taurės 2013“ vertinimo sesijų bei interviu su teisėjais, yra čia >>>
Baigiantis metams priimta rašyti apibendrinimus, pastebėjimus ir kitų metų prognozes. Norėčiau pasidalinti praeitų metų atradimais dviejose srityse: fotografijos ir alaus. Taip jau išėjo, kad šis tiklaraštis atspindi šiuos du mano hobius: fotografiją ir alaus gamybą (straipsnis perkeltas iš alus.fotografuoju.lt - 2014 m. pastaba).
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Fotografijos srityje atradimas man buvo plati juosta (vidutinis formatas) ir TLR fotoaparatas Lubitel 2. Nustebino, kad plačios juostos yra gana lengvai prieinamos - prekybos centruose nepardavinėja, bet bent jau Vilniuje galima gauti net keliose vietose. Taip pat nustebino, kad C-41 proceso spalvotas plačias juostas ryškina netoli mano namų, labai patogu :) Nespalvotas rankinio proceso juostas ryškinu pats, pradžioje atrodė, kad jos labai plačios, o kai pripratau ir išryškinau siaurą juostelę, ji pasirodė kažkokia per siaura :)
Alaus gėrimo fronte atradimai keli. Iš mažų lietuviško alaus daryklų 2010 metais mėgstamiausias buvo Rinkuškių „Proginis“ alus (ypač nepasterizuotas, pilstomas), o iš užsienietiško nebrangaus alaus - čekiškas HOLBA (buteliais parduodamas Vynotekoje). Dar labai patiko angliški eliai Anglijoje - visi be išimties, kuriuos gėriau. Skanu ir įdomu neišpasakytai!
Šių bepasibaigiančių metų pradžioje pradėjau gaminti alų namuose. Per metus pagaminau 8 partijas po maždaug 20 litrų. Kiekvieną kartą gailiuosi, kad neturiu galimybės gaminti didesnius kiekius, na bet kada nors! Išbandžiau įvairias rūšis: šviesų, tamsų, kvietinį, silpnesnį ir stipresnį. Visi alūs - viršutinės fermentacijos (eliai). Taip pat išbandytos ir įvairios žaliavos: alaus rinkinukai, sausi ir skysti ekstraktai, įvairūs apyniai, o paskutinį alų jau dariau iš grūdų, papildydamas misą ekstraktais. Labai gerą pamoką davė karštą vasara. Rauginant alų temperatūroje artimoje 30°C jis gavosi rūgštus... Apie alaus gamybą daugiau galite paskaityti čia.
Geriausiai pavykusiems kūriniams buvo suteikti vardai (6 iš 8):
„32“, „Nepriklausomybės“, „Tėvo alus“, „L19“, „Šiaurės miestelio pašvaistė“, „Gedimino pilies rudasis elis“.
Tiek atradimų trumpai. Laimingų visiems artėjančių Naujųjų!
Užsisakykite:
Pranešimai
(
Atom
)
