Naujas alus: J.W. Reincke

Kažkaip tyliai parduotuvėse atsirado naujas Švyturio alus, pavadintas bravoro įkūrėjo J. W. Reincke's vardu. Švyturys švenčia 230 metų jubiliejų, ta proga nusprendė pagerbti savo įkūrėją. Keista, kad nėra jokios reklamos, bet gal atsiras vėliau, kaip buvo su neseniai pasirodžiusiu Kalnapilio White.

Iš atminties iškilo faktas, kad alus tokiu pačiu pavadinimu jau kažkada buvo pasirodęs kaip pilstomas Klaipėdos šventėse (panaršymas paieškos sistemose tai patvirtino), bet buteliuose tai naujiena.

Pastebėjau šį alų dėl etiketės dizaino, kuris man labai patiko - neperkrautas, kaip dabar madoj tarp pramoninių aludarių. Kamštelis irgi gražus, kolekcionieriams vienas džiaugsmas.

Pats alus labai nenustebino, bet labai ir nenuvylė tokia šiek tiek pilnesnio skonio "Ekstra". Turbūt daugiau karamelinio salyklo įdėta. Spalva graži, puta kaip visada. Įdomu būtų paragauti pilstomo (kažin, ar bus?). Ai, dar neparašiau apie aromatą. Aromatas? Koks aromatas? Paskutiniu metu ragauju nemažai caft (velnias, kaip reikia lietuviško termino!) alaus rūšių, tai dėl aromato - patys suprantate, kokia situacija... ;)

Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (2dalis): cukraus rūšys

Praėjo tik 2 metai nuo straipsnio pirmosios dalies paskelbimo ir štai jūsų dėmesiui antroji straipsnio dalis, kurioje sužinosite apie cukraus rūšis, kuo jos skiriasi ir kokią įtaką daro alaus užgazavimui (karbonizacijai). Džiugu, kad pirmoji straipsnio dalis buvo gana populiari, o taip pat pergyveno jau du tinklaraščius ir šiuo metu yra perkelta į trečią :)

Cukraus rūšys

Nuotrauka: Tina Phillips / FreeDigitalPhotos.net
Cukrus, sacharozė – vandenyje tirpstantis saldus disacharidas, dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių, cukrašvendrių, žinomiausias šių dienų natūralus saldiklis.
Šia prasme žodis „cukrus“ neturi daugiskaitos. Tačiau žodis cukrus turi ir bendresnę reikšmę „vandenyje tirpus saldus sacharidas“. Tokiems cukrums priklauso saldūs paprasti angliavandeniai – monosacharidai arba disacharidai. Šia prasme liet. cukrus turi ir daugiskaitą „cukrūs“, kuris reiškia skirtingas tirpių ir saldžių angliavandenių rūšis (gliukozė, fruktozė ir t. t.).

Cukrūs pagal struktūrą yra skirstomi į monosacharidus, disacharidus, trisacharidus ir polisacharidus.

Dažniausiai sutinkami monosacharidai: gliukozė, fruktozė ir galaktozė.
Kai susijungia du monosacharidai, jie suformuoja disacharidą.
Dažniausiai sutinkami disacharidai: sacharozė ir maltozė.
Sacharozė yra sudaryta iš vienos molekulės gliukozės ir vienos molekulės fruktozės, o maltozę sudaro dvi gliukozės molekulės.

Kai susijungia trys monosacharidai, jie sudaro kitos stukrūros cukrų, vadinamą trisacharidu. Alaus gamyboje dažniausiai sutinkamas trisacharidas yra maltotriozė, kuri yra sudaryta iš trijų gliukozės molekulių.

Kai susijungia 4 ir daugiau monosacharidai, tokie polisacharidai yra vadinami dekstrinais, mielės jų nefermetuoja. Dekstrinai kartais naudojami alaus pasaldinimui, dedami virimo metu.
http://en.wikipedia.org/wiki/Dextrin

Pagal saldumą cukrūs rikiuojasi tokia tvarka: fruktozė (saldžiausia), sacharozė, gliukozė, maltozė, maltotriozė (mažiausiai saldi).

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiame straipsnyje yra nagrinėjami cukrūs, kurie naudojami alaus užgazavimui (angl. priming) ir jeigu sakoma, kad cukrus yra tinkamas, turima omenyje tik karbonizacija (užgazavimas). Kai kurie cukrūs, kurie tinka užgazavimui, gali netikti pagrindinei fermentacijai arba mielių starteriams (pvz. fruktozė), apie tai jau kita šneka.

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo pateiktas  pavyzdys gazavimui su sacharoze (angl. sucrose) - pilnai fermentuojamu cukrumi. Sacharozė, tai mums įprastas baltasis cukrus, naudojamas buityje. Alaus gamyboje reiktų vengti cukraus pudros naudojimo, nes į ją yra dedama krakmolo ir kitų papildomų medžiagų norint išvengti sulipimo į gumuliukus (lipnumą reguliuojančios medžiagos :)).
Sakoma, kad sacharozė suteikia alui „sidro“ skonį, nors taip pat sakoma, kad skirtumą galima pastebėti tik lengvai apyniuotuose, lengvuose alaus stiliuose. Čia jau niuansai :)

Taip pat užgazavimui galima naudoti gliukozę (dar vadinamą dekstroze, kukurūzų cukrumi, vynuogių cukrumi). Gliukozė irgi yra pilnai fermentuojamas cukrus, bet jos cheminė sudėtis lemia tai, kad jos reikia dėti 15% daugiau (pagal svorį) lyginant su sacharoze, norint pasiekti tą patį karbonizacijos lygį. Paprasčiausia yra pasiskaičiuoti norimą užgazavimo lygį su sacharoze ir paskui pridėti 15% svorio.
Pirmojoje straipsnio dalyje, kur reikėjo 6 g/l sacharozės, perskaičiavus gliukozei gausime 7g/l.

Fruktozė puikiai tinka užgazavimui nesuteikia alui jokių pašalinių skonių.Fruktozė nerekomenduojama naudoti mielių starteriams, nes mielės "pripranta prie gero gyvenimo", t.y. prie lengvai fermentuojamos fruktozės ir nebenori „valgyti“ maltozės.

Laktozė – disacharidas sudarytas iš gliukozės ir galaktozės, randama piene (apie 2~8 proc.). Gaunama iš saldžių arba rūgščių išrūgų (dažniausiai sūrio gamybos šalutinis produktas). Laktozė (lot. lac arba lactis) reiškia pieną, o -ozė galūnė reiškia cukrų. Jos formulė C12H22O11. Laktozė yra disacharidas, kurio mielės nefermentuoja, todėl naudojama alaus pasaldinimui. Pavyzdžiui saldusis stautas angliškai dar vadinamas „milk stout“ dėl to, kad į jį yra dedama pieno cukraus - laktozės.

Medus
Medaus naudojimas užgazavimui nelabai rekomenduotinas, nes skirtingi medūs turi skirtingą cukrų sudėtį ir koncentraciją, todėl realiai negalima sužinoti, kokio saldumo cukrų dedate. Nebent galima ištirpinti vandenyje ir pamatuoti tankį.
Štai ką apie tai rašo Palmer'is. Palmer's online version of How to Brew:
"Honey is difficult to prime with because there is no standard for concentration. The gravity of honey is different jar to jar. I don't think there would be enough of a flavor contribution to justify the worry. I'm not against using honey as part of a recipe's planned bulk fermentables, as mentioned in above posts. I just don't think it's worth it to prime with."

Tikiuosi, kad trečios straipsnio dalies nereiks laukti dar 2 metus :)


Festivalyje „Žmogšala“ sudalyvavo ir namų aludariai (papildyta)

Alaus brolijos organizuotame festivalyje „Žmogšala“ su savo alumi sudalyvavo ir trys namų aludariai: Linas, GiN ir Žalvarinis. Jų alaus kiekis netgi matosi grafike :) Turint omenyje, kad kiti tiekėjai buvo gigantai, palyginus su naminiais, tai labai džiugina. Bet svarbiausia, kad tokiu būdu populiarinama naminė aludarystė, šviečiami alaus mėgėjai.

Papildymas:
Pabendravau su Povilu (Žalvariniu), kuris daugiausia ir pristatinėjo naminį alų, sakė buvo labai didelis susidomėjimas ir alaus greitai nebeliko, kitiems metams turbūt planuosime rimtesnį naminių aludarių ir naminės aludarystės pristatymą.


Namų aludarių pristatyto alaus receptai:
Linas - Sakiškės Rūke
GiN - Žirmūnų Kartusis
Žalvarinis:
El Chupacabra
Pasakiškasis moliūgas
Beieškant ežiuko
Briedis
Šiaurės elnias

Kadangi pats asmeniškai nedalyvavau renginyje, apie įspūdžius iš festivalio siūlau paskaityti šiame tinklaraštyje: http://beer.lucky.lt/zmogsala-vilniaus-ziemos-alaus-festivalis/

Alaus brolijos (organizatorių) straipsnis apie renginį:
http://www.alutis.lt/f5ees7.php?fxxf=newsas&id=3863

Nuotraukos iš renginio:
https://www.facebook.com/events/411210252317740/

Tomo iš BeerGeek.lt įspūdžiai:
http://beergeek.lt/zieminio-alaus-festivalio-zmogsala-apzvalga/

Naujas alus: Kalnapilis White Select

Kalnapilis klube „Tamsta“ vakar pristatė naują alų - White Select. Tai, anot daryklos atstovų, kvietinis belgiško stiliaus alus (witbier).

Alusalus.lt jau įdėjo fotoreportažą, tai nedubliuosiu, duodu nuorodą:
Fotoreportažas iš klubo „Tamsta“ kur vyko naujo Kalnapilio alaus pristatymas.

Štai ką apie alų rašo Kalnapilis savo pranešime spaudai:
„Kurdami „White Select“ laikėmės belgiškų aludarystės tradicijų ir itin kruopščiai derinome sudedamąsias dalis. Ir nors Lietuvoje dažniau sutinkamas vokiško tipo kvietinis alus, belgišką „baltąjį“ lietuviai taip pat jau spėjo pamėgti. Iš kitų šio alaus rūšių belgiškos tradicijos kvietinis išsiskiria itin plačia aromatų puokšte. Gurkšnis po gurkšnio atsiskleidžia vaisinės šio alaus skonio natos, vos juntamas apynių kartumas ir gvazdikėlių aromatas su subtiliai derančiu salsvu kviečių salyklo poskoniu“, – pasakojo vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris Ričardas Barakūnas. 

Savo įspūdžius iš renginio, alaus (kuris man patiko) įvertinimą, kai kurias kritines pastabas parašysiu vėliau, nes noriu dar ramiai namuose paragauti šio alaus, pažiūrėti, kokia jo kaina parduotuvėje - kad viskas būtų kuo objektyviau ir neužgožta tų gerų emocijų, kurių tikrai netrūko pristatymo renginyje.

Ragautuvės: Porteris "Labas vakaras"

Porteris nėra labai populiarus stilius Lietuvoje, bet Dundulis nepatingėjo ir pradžiugino mus savo nauju alumi "Labas vakaras". Dvigubai džiugu dar ir dėl to, kad tai yra Dundulio bendras darbas su dar vienu namų aludariu gvolku (www.petrashka.lt).

Visų pirma, apie etiketę - puikus minimalizmo pavyzdys, ir pavadinimą atitinka. Pažiūri ir viskas aišku :)

Piluosi į taurę, susidaro didelė pusiau kreminė rusva puta, kuri nelabai greitai, bet vis dėl to susėda ir jos nebelieka. Kvape jaučiasi karamelė, šokoladas ir skrudinti salyklai. Labai patiko karbonizacija. Paėmus bet kurį lietuvišką pramoninį porterį man trukdo pajusti skonį per didelė karbonizacija - angliarūgštė tiesiog aplimpa liežuvį ir neleidžia pajusti skonio. Toks jausmas, kad savo porterius didieji aludariai karbonizuoja tiek pat, kaip ir lagerius.

Skonis gana lengvas ir gerai subalansuotas, jaučiasi skrudinti salyklai, degėsis, lengvas saldumas, kuriuos subalansuoja apyniai, nors jų tiesiogiai ir nesijaučia, jie gana sklandžiai įsilieja į bendrą degėsių kartumą.

Išvada: gerai subalansuotas lengvas porteris, kuris tikrai gali padaryti jūsų vakarą labą. Vertinant platesniame kontekste, šis alus nėra labai išskirtinis, bet pramoninio alaus kontekste, Lietuvoje geresnio porterio dar neteko ragauti.