Rodomi pranešimai su žymėmis Gazavimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Gazavimas. Rodyti visus pranešimus

Kiek galima išlaikyti namuose padarytą alų?

Pradedu straipsnių seriją, kuri bus skirta atsakymams į dažnai pradedančiųjų aludarių užduodamus klausimus. Nusibosta įvairiose grupėse atsakinėti į pasikartojančius klausimus, o ir ilgų paklodžių  socialiniuose tinkluose kiekvieną kartą nesinori rašyti.

Paskutiniu metu vėl pasitaikė klausimas: kiek gali stovėti nesugedęs namuose padarytas alus? Trumpas atsakymas yra toks: jei alus teisingai padarytas ir švariai supilstytas į butelius (ar kitas talpas), gali stovėti ilgai. Mano rekordas yra 10 metų, daugiau tos partijos butelių nebeturiu, tai turbūt jau rekordo ir nepamušiu. Šiame straipsnyje papasakosiu, kas lemia alaus laikymo laiką ir kaip alus keičiasi bręsdamas.

Kai supilstote savo alų į butelius, prasideda alaus brandinimas. Aukštesnėje temperatūroje visi procesai vyksta greičiau - alus bręsta greičiau ir atvirkščiai, žemesnėje temperatūroje viskas vyksta lėčiau. Temperatūrai esant žemesnei nei +4C, procesą galima būtų vadinti saugojimu, nes visi brendimo procesai praktiškai sustoja, kuo temperatūra krinta arčiau nulio, tuo labiau tai yra saugojimas, o ne brandinimas.

Reiktų paminėti, kad kalbu apie nepasterizuotą namuose darytą alų. Tokiame aluje yra gyva mielių kultūra, kuri lėtai, bet keičia alų ir neleidžia uždominuoti kitiems mikroorganizmams.

Vienas iš svarbiausių ilgo saugojimo faktorių - švara ir dezinfekcija. Visa įranga, žarnelės, buteliai, kamšteliai ir visi kiti su alumi sąlytį turintys rakandai turi būti dezinfekuoti, kad į alų nepatektų jį surauginti galinčios bakterijos  - dažniausiai lactobacillus, arba lietuviškai pienarūgštės bakterijos, kurios suraugina pieną ir paverčia jį rūgpieniu, o taip pat yra atsakingos už kopūstų pavertimą raugintais kopūstais.

Jau išsiaiškinome, kad pirmas žingsnis ilgam alaus saugojimui užtikrinti yra švara ir dezinfekcija visame alaus darymo procese, taip pat reiktų paminėti, kad ir fermentacija turi praeiti tvarkingai ir švariai, nes jei alus po fermentacijos bus nekažką, tai kam jį ilgai saugoti?

Alaus galiojimą ilginantys faktoriai yra alkoholio kiekis ir apyniai. Abi šios medžiagos yra konservantai ir ilgina alaus galiojimo laiką. Net ir padarius dezinfekcijos klaidų, stipresnis ir labiau apyniuotas alus išsilaikys ilgiau.

Dar labai svarbu suvokti, kad ilgai laikant alų, po metų jis nebus toks pat, kaip buvo tik supilstytas. Alus bręsta, jo skonis, kvapas, balansas keičiasi. Kiekvienas alus turi savo brendimo kreivę. Bendras principas yra toks, kad iš pradžių brandinimas alų veikia teigiamai, tada alus pasiekia savo piką, tada kažkiek išsilaiko viršūnėje, o paskui kai kurios savybės ima silpti. Trapiausia savybė, kuri gana greitai ima silpti yra apynių kvapas, todėl kvapnūs apyniuoti alūs yra geriami švieži. Įvairių stilių alaus kreivės skiriasi. Pavyzdžiui, kvietinis alus labai greitai subręsta - galima ragauti po kelių dienų nuo išpilstymo, tada greitai pasiekia piką, o po kokio mėnesio jau ima eiti žemyn, skonyje atsiranda rūgštelės. Nors tai irgi skonio reikalas - yra sakančių, kad nieko nėra skaniau, kaip kvietinis tiesiai iš fermenterio, o yra mėgstančių tą po kurio laiko atsirandančią rūgštelę. Tik aš vienas niekaip neapsisprendžiu - man visaip skanu :)

Kuo tamsesnis ir stipresnis alus, tuo brendimo kreivė yra plokštesnė: alus lėtai bręsta, ilgai išsilaiko skonio pike, o paskui lėtai gęsta. Vėlgi reiktų atkreipti dėmesį, kad kiekvienas alaus (kaip ir žmogaus!) brendimo etapas turi savo šarmo. Bręstant alus darosi sausesnis, labiau gazuotas, skonyje atsiranda vyniškumas, ypač tamsiam alui. Čia kalbu apie brandinimą keletą metų ir daugiau. Kai kurie stiprūs belgiški alūs, imperiniai stautai ir kiti išskirtiniai alūs gali būti brandinami 20-25 metus. Pamačius tokių alaus rūšių galiojimo datas ant butelio, pasidaro kažkaip nejauku - atrodo dar reikia dagyvent iki tiek.

Kas visgi vyksta alui bręstant? Negi supilstant alų nepatenka nei vienas laktobacilusas? Tų niekadėjų visada patenka, bet svarbu jų kiekis ir jiems nepalanki terpė. Patekusi viena kita bakterija yra uždominuojama mielių, kurių vis dar yra nepasterizuotame aluje, taip pat svarbu nelaikyti alaus per šiltai, kad nebūtų palankios sąlygos bakterijoms daugintis. Geriausia brandinimo temperatūra yra 10-16C, kaip jau kalbėjome - žemesnėje temperatūroje viskas vyksta lėčiau, aukštesnėje - greičiau.

Kodėl yra vis dar gajus mitas, kad namuose padarytas alus yra greito vartojimo? Kodėl kaimiškas alus būdavo greitam vartojimui? Taip yra todėl, kad seniau nebūdavo sąlygų dezinfekuoti įrangą, o taip pat nebūdavo supratimo, kad tai reikia daryti. Dar ir dabar tenka sutikti namų aludarių, kurie sako, kad tik nupliko karštu vandeniu įrangą ir jokių problemų dar neturėję. Tokiais atvejais spėju, kad jie tiesiog greitai išgeria savo padarytą alų. Nes kelis mėnesius išlaikyti alų galima ir naudojant tokius lengvus dezinfekcijos būdus.

Apibendrinant reikia pakartoti: teisinga fermentacija, dezinfekcija ir teisingos laikymo sąlygos leis ilgai išlaikyti alų nesugedusį. Tačiau skonio prasme, ne visas alaus rūšis verta ilgai brandinti. Šviesūs ir kvietiniai alūs yra skanūs ir švieži, o tamsius, stiprius verta pabrandinti ilgiau - jie geriau atsiskleidžia pastovėję.

Skaičiuoklės aludariams

Vis sulaukiu klausimų, kaip apskaičiuoti alkoholio kiekį aluje bei kitų klausimų, kuriems atsakyti reikalingos skaičiuoklės. Šiame straipsnelyje rasite keletą pagrindinių skaičiuoklių, naudingų aludariams.

Alkoholio skaičiuoklė, reikia įvesti pradinį tankį (SG) ir galutinį tankį (FG), kuris matuojamas hidrometru arba refraktometru (matuojant refraktometru, nepamirškite FG korekcijos):
https://www.aludariuklubas.lt/alkoholio-skaiciuokle

Šioje skaičiuoklėje jūs suvedate pradinį sausųjų medžiagų kiekį aluje (didžiąją dalį sudaro cukrūs), pasibaigus fermentacijai pamatuojate ir suvedate likusį sausųjų medžiagų kiekį. Pagal tai, kiek mielės suvalgė cukraus, apskaičiuojama, kiek jos pagamino alkoholio.

Cukraus kiekio, skirto užgazavimui, skaičiuoklė. Reikia įvesti alaus kiekį, norimą užgazavimo lygį VOL vienetais ir dabartinę alaus temperatūrą, parodomas įvairių tipų cukraus kiekis, reikalingas pasiekti norimą užgazavimą. Nepamirškite persijungti į metrinę sistemą:

https://www.brewersfriend.com/beer-priming-calculator/

Apie cukraus skaičiavimą alaus užgazavimui, užgazavimo mechanizmą ir cukraus rūšis esu rašęs šiuose straipsniuose:
Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (1 dalis)
Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (2dalis): cukraus rūšys
Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (3 dalis): alaus užgazavimo procesas

Slėginio užgazavimo statinėje skaičiuoklė, parodanti, kokį slėgį reikia laikyti, norint pasiekti tam tikrą užgazavimo lygį. Reikia įvesti norimą užgazavimo lygį (VOL  vienetais) ir alaus temperatūrą, skaičiuoklė parodo, kokį CO2 slėgį reikia laikyti statinėje. Nepamirškite persijungti į metrinę sistemą:

https://www.brewersfriend.com/keg-carbonation-calculator/ 

Norint „priverstinai“ užgazuoti alų (angl. force carbonation), į statinę paduodama angliarūgštė (CO2), sukeliamas slėgis ir laikomas tam tikrą laiką, angliarūgštė ištirpsta, alus užsigazuoja. Angliarūgštės tirpimą įtakoja: slėgis, temperatūra ir laikas. Žemesnėje temperatūroje alus gazuojasi greičiau, kuo didesnis slėgis, tuo užgazavimo greitis taip pat didėja. Jeigu neturite galimybės atšaldyti alaus, teks naudoti didesnį slėgį ar/ir laikyti ilgiau.

Kaip žinoti, kokį užgazavimo lygį rinktis? Kiekvienas alaus stilius, turi savo užgazavimo lygį, bet aukso viduriukas yra 2,2 VOL. Po skaičiuokle rasite ir stilių lentelę su užgazavimo lygiais.


Refraktometro FG korekcijos skaičiuoklė. Naudokite antrą dalį (Part II). Reikia įvesti pirminį misos tankį (OG) ir refraktometru pamatuotą dabartinį tankį Brix vienetais (tai svarbu, nenaudokite SG skalės). Gausite koreguotą FG reikšmę:
https://www.brewersfriend.com/refractometer-calculator/

Kalbėdamas apie alkoholio skaičiuoklę, rašiau, kad matuojant galutinį misos tankį FG refraktometru, reikia daryti refraktometro rodmenų korekciją. Ką tai reiškia ir kodėl tai reikia daryti?

Refraktometras yra matavimo prietaisas, matuojantis šviesos lūžio kampą tam tikroje medžiagoje, šiuo atveju - misoje. Pagal lūžio kampą nustatomas misos tankis arba kitaip - sausųjų medžiagų kiekis (SG).

Matuojant pradinį misos tankį OG (iki fermentacijos), refraktometro rodmenis galime naudoti tiesiogiai. Vykstant fermentacijai, misa virsta alumi ir joje atsiranda papildomų medžiagų, iš kurių dominuojanti - alkoholis, refraktometro rodmenys yra iškreipiami ir todėl matuojant galutinį tankį FG, turi būti taikoma korekcija, t.y. mes refraktometrui turime pasakyti, kad misoje atsirado alkoholio. Tam ir naudojama ši korekcinė skaičiuoklė.

Plačiau apie refraktometrą ir jo naudojimą, geras straipsnis čia:
https://alusalus.lt/2014/05/refraktometras/


Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (3 dalis): alaus užgazavimo procesas

Kai jau išsiaiškinome, kaip apskaičiuoti užgazavimo cukraus kiekį, kaip jį pamatuoti, susipažinome su cukraus rūšimis, pasigilinkime šiek tiek į patį alaus užsigazavimo procesą.

Gazuojant alų atliekame tris pagrindinius žingsnius:

1. Apskaičiuojame ir sudedame fermentavimo cukrų

Kaip apskaičiuoti ir pamatuoti fermentavimo cukraus kiekį aptarėme 1-ojoje straipsnio dalyje.
Yra įvairių būdų sudėti cukrų į alų. Vieni deda šaukšteliu į kiekvieną butelį, kiti ištirpdo cukrų vandenyje ir vėlgi pila į kiekvieną butelį švirkštu. Man labiausiai patinka apskaičiuoti bendrą cukraus (naudoju gliukozę) kiekį visam turimam alui, pavirti vandenyje 10 min. ir supilti į alų. Alų prieš tai nupilu nuo mielių į „išpilstymo kibirą“, į jį supilu prieš tai vandenyje pavirtą visą reikiamą cukraus kiekį, lengvai pamaišau ir po 5-10 min. pilstau. Svarbu nepadaryti per tiršto cukraus sirupo, nes tada cukrus sunkiau pasiskirsto po alų ir vieni buteliai gali būti neužsigazavę, o kiti – pergazuoti.

2. Mielės valgo cukrų, gamina CO2 ir C2H5OH

Šiame etape reikia žinoti, kad labai svarbu alų laikyti šiltai, t.y. dar nenešti į rūsį, nedėti į šaldytuvą ir pan. Alus turi būti laikomas temperatūroje, artimoje fermentacijos temperatūrai, nes mielės šiame etape ir vykdo fermentaciją, tik šiuo atveju mes surenkame CO2 – neišleidžiame jos per „burbuliatorių“. Kiek laiko trunka šis etapas? Laikas priklauso nuo keleto veiksnių: ar seniai pasibaigė pagrindinė fermentacija, ar buvo naudojami kokie nors mielių nusodinimo būdai. Kuo mažiau liko mielių ir kuo jos labiau „užmigusios“ (seniau pasibaigusi fermentacija), tuo ilgiau trunka užgazavimas. Dažniausiai užtenka alų šiltai palaikyti savaitę, jeigu sunkiau gazuojasi – dvi savaites.

Mielė valgo cukrų ir gamina naudingus dalykus

3. Pagamintą CO2 reikia ištirpinti aluje

Mielių prigamintą CO2 reikia ištirpdyti aluje. Šiame etape svarbiausi veiksniai – alaus temperatūra ir laikas. Kuo žemesnė temperatūra, tuo greičiau tirpsta CO2, todėl šiame etape alų nešame į rūsį arba dedame į šaldytuvą.

Šioje vietoje norėjau rašyti, kad dabar tai jau ragaujame, kas gavosi. Bet ragauti galima (ir reikia) kiekviename etape: tiek padarius alų (dar neužsigazavusį), tiek prieš išnešant šaltai patikrinti, ar jau užsigazavo. Užsigazavimui sekti galima įsipilti vieną ar keletą plastikinių butelių - kai butelis tampa kietas, galime ragauti ir tikrinti užsigazavimo lygį.

Ragautuvės: Anchor Steam Beer (San Francisco)

Steam beer kartais tituluojamas vieninteliu alaus stiliumi, kuris buvo išrastas Amerikoje. Jeigu trumpai, tai senais laikais (Aukso karštligės metu) žmonės darė lagerį, bet neturėjo galimybės šaldyti misą fermentavimo metu. Gavosi lageris fermentuotas šiltai. Šiais laikais temperatūra yra kontroliuojama, bet vis tiek tai yra gana pilno skonio lageris fermentuotas šiltesnėje nei įprasta lageriui temperatūroje. Įdomus faktas, kad panašus stilius yra susiformavęs ir Šiaurės Korėjoje, nes ten elektra tiekiama (jeigu pasiseka) tik kelias valandas per dieną, tai su šaldymu nekas. Kiek teko skaityti, visai neblogas steam beer'as ten jiems gaunasi.

Nepavyko rasti informacijos, kodėl amerikiečiai nedarė elio, juk tada šaldymo problema atpuola. Turbūt ten buvo imigrantai iš lagerinių šalių :)

Alus tamsaus gintaro spalvos, su standžia kremine puta, lengvai geriamas, saikingai juntama karamelė. Jaučiasi, kad jis toks pusiau elis, pusiau lageris, bet gerąja prasme. Turiu omenyje, kad kartasis pas mus didžiosios daryklos pabando daryti elį ir jį tiek "priglušina", kad jis įgyva visiškai lagerinį charakterį.
Įdomu tai, kad šio alaus gamyboje (karbonizacijai) naudojama kräusening technologija.

San Franciske Anchor Steam jis labai populiarus ir vietinių mėgstamas, teko bendrauti su žmonėmis baruose, kai kurie jų sako net negalvojantys, ką užsisakyti atėjus į barą.

Būtina paragauti būnant San Franciske arba bet kokiu kitu atveju, jei tik šis alus yra prieinamas.

Gamintojas: Anchor Brewing (San Francisco).


Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (2dalis): cukraus rūšys

Praėjo tik 2 metai nuo straipsnio pirmosios dalies paskelbimo ir štai jūsų dėmesiui antroji straipsnio dalis, kurioje sužinosite apie cukraus rūšis, kuo jos skiriasi ir kokią įtaką daro alaus užgazavimui (karbonizacijai). Džiugu, kad pirmoji straipsnio dalis buvo gana populiari, o taip pat pergyveno jau du tinklaraščius ir šiuo metu yra perkelta į trečią :)

Cukraus rūšys

Nuotrauka: Tina Phillips / FreeDigitalPhotos.net
Cukrus, sacharozė – vandenyje tirpstantis saldus disacharidas, dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių, cukrašvendrių, žinomiausias šių dienų natūralus saldiklis.
Šia prasme žodis „cukrus“ neturi daugiskaitos. Tačiau žodis cukrus turi ir bendresnę reikšmę „vandenyje tirpus saldus sacharidas“. Tokiems cukrums priklauso saldūs paprasti angliavandeniai – monosacharidai arba disacharidai. Šia prasme liet. cukrus turi ir daugiskaitą „cukrūs“, kuris reiškia skirtingas tirpių ir saldžių angliavandenių rūšis (gliukozė, fruktozė ir t. t.).

Cukrūs pagal struktūrą yra skirstomi į monosacharidus, disacharidus, trisacharidus ir polisacharidus.

Dažniausiai sutinkami monosacharidai: gliukozė, fruktozė ir galaktozė.
Kai susijungia du monosacharidai, jie suformuoja disacharidą.
Dažniausiai sutinkami disacharidai: sacharozė ir maltozė.
Sacharozė yra sudaryta iš vienos molekulės gliukozės ir vienos molekulės fruktozės, o maltozę sudaro dvi gliukozės molekulės.

Kai susijungia trys monosacharidai, jie sudaro kitos stukrūros cukrų, vadinamą trisacharidu. Alaus gamyboje dažniausiai sutinkamas trisacharidas yra maltotriozė, kuri yra sudaryta iš trijų gliukozės molekulių.

Kai susijungia 4 ir daugiau monosacharidai, tokie polisacharidai yra vadinami dekstrinais, mielės jų nefermetuoja. Dekstrinai kartais naudojami alaus pasaldinimui, dedami virimo metu.
http://en.wikipedia.org/wiki/Dextrin

Pagal saldumą cukrūs rikiuojasi tokia tvarka: fruktozė (saldžiausia), sacharozė, gliukozė, maltozė, maltotriozė (mažiausiai saldi).

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiame straipsnyje yra nagrinėjami cukrūs, kurie naudojami alaus užgazavimui (angl. priming) ir jeigu sakoma, kad cukrus yra tinkamas, turima omenyje tik karbonizacija (užgazavimas). Kai kurie cukrūs, kurie tinka užgazavimui, gali netikti pagrindinei fermentacijai arba mielių starteriams (pvz. fruktozė), apie tai jau kita šneka.

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo pateiktas  pavyzdys gazavimui su sacharoze (angl. sucrose) - pilnai fermentuojamu cukrumi. Sacharozė, tai mums įprastas baltasis cukrus, naudojamas buityje. Alaus gamyboje reiktų vengti cukraus pudros naudojimo, nes į ją yra dedama krakmolo ir kitų papildomų medžiagų norint išvengti sulipimo į gumuliukus (lipnumą reguliuojančios medžiagos :)).
Sakoma, kad sacharozė suteikia alui „sidro“ skonį, nors taip pat sakoma, kad skirtumą galima pastebėti tik lengvai apyniuotuose, lengvuose alaus stiliuose. Čia jau niuansai :)

Taip pat užgazavimui galima naudoti gliukozę (dar vadinamą dekstroze, kukurūzų cukrumi, vynuogių cukrumi). Gliukozė irgi yra pilnai fermentuojamas cukrus, bet jos cheminė sudėtis lemia tai, kad jos reikia dėti 15% daugiau (pagal svorį) lyginant su sacharoze, norint pasiekti tą patį karbonizacijos lygį. Paprasčiausia yra pasiskaičiuoti norimą užgazavimo lygį su sacharoze ir paskui pridėti 15% svorio.
Pirmojoje straipsnio dalyje, kur reikėjo 6 g/l sacharozės, perskaičiavus gliukozei gausime 7g/l.

Fruktozė puikiai tinka užgazavimui nesuteikia alui jokių pašalinių skonių.Fruktozė nerekomenduojama naudoti mielių starteriams, nes mielės "pripranta prie gero gyvenimo", t.y. prie lengvai fermentuojamos fruktozės ir nebenori „valgyti“ maltozės.

Laktozė – disacharidas sudarytas iš gliukozės ir galaktozės, randama piene (apie 2~8 proc.). Gaunama iš saldžių arba rūgščių išrūgų (dažniausiai sūrio gamybos šalutinis produktas). Laktozė (lot. lac arba lactis) reiškia pieną, o -ozė galūnė reiškia cukrų. Jos formulė C12H22O11. Laktozė yra disacharidas, kurio mielės nefermentuoja, todėl naudojama alaus pasaldinimui. Pavyzdžiui saldusis stautas angliškai dar vadinamas „milk stout“ dėl to, kad į jį yra dedama pieno cukraus - laktozės.

Medus
Medaus naudojimas užgazavimui nelabai rekomenduotinas, nes skirtingi medūs turi skirtingą cukrų sudėtį ir koncentraciją, todėl realiai negalima sužinoti, kokio saldumo cukrų dedate. Nebent galima ištirpinti vandenyje ir pamatuoti tankį.

Štai ką apie tai rašo Palmer'is. Palmer's online version of How to Brew:
"Honey is difficult to prime with because there is no standard for concentration. The gravity of honey is different jar to jar. I don't think there would be enough of a flavor contribution to justify the worry. I'm not against using honey as part of a recipe's planned bulk fermentables, as mentioned in above posts. I just don't think it's worth it to prime with."


Trečioje straipsnio dalyje skaitykite:


Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (1 dalis)


Pradėjęs daryti alų, perskaičiau, kad užgazavimui į pusės litro butelį reikia įdėti pusę šaukštelio cukraus. Iš pradžių pradžių taip ir dariau ir nesukau galvos. Paskui sužinojau, kad galima gazuoti ne tik su baltuoju, bet ir su ruduoju cukrumi, gliukoze, fruktoze ir pan. Taip pat, kad skirtingos alaus rūšys turi būti skirtingai gazuojamos. Bet apie viską nuo pradžių. Pirmojoje straipsnio dalyje daugiausia apžvelgsiu ne skirtingo cukraus naudojimą užgazavimui, bet CO2 kiekio reguliavimą aluje reguliuojant gazavimui naudojamo cukraus kiekį.

Tiems, kas nenori gilintis į CO2 susidarymo aluje mechanizmą ir formules, pateikiu skaičiuoklę, toliau galite nebeskaityti. Nors norint naudotis skaičiuokle, reikia žinoti, kas tas karbonizacijos lygis, tai dar šiek tiek paskaitykite :)

https://www.brewersfriend.com/beer-priming-calculator/

Karbonizacijos lygis


Angliarūgštės kiekis aluje gali būti apibūdinamas CO2 tūrio vienetais, t.y. kiek CO2 tūrio vienetų yra ištirpę alaus tūrio vienete esant atmosferos slėgiui. Gazuojant alų buteliuose, CO2 yra pagaminama mielėms fermentuojant gazavimo cukrų.

Kaip kiekvienas alus turi savo specifines charakteristikas, tokias kaip apynių ir salyklo balansas, taip pat kiekvienas stilius turi ir savo specifinį karbonizacijos kiekį. Angliški eliai paprastai yra mažiau gazuoti negu lageriai ar kvietiniai alūs. Toliau pateikiama lentelė, kurioje nurodomi skirtingų alaus stilių karbonizacijos lygiai. Žinoma, galima reguliuoti CO2 kiekį pagal savo skonį, bet iš lentelės matome, kad nežinant, kiek užgazuoti alų, galima būtų pasirinkti 2,2-2,4 reikšmę.

   Alaus stilius                   CO2 kiekis VOL
   ----------------------------------------------
   Angliško stiliaus eliai           1.5 - 2.0
   Porteris, stautas                 1.7 - 2.3
   Belgiški eliai                    1.9 - 2.4
   Europietiški lagerai              2.2 - 2.7
   Amerikietiški eliai ir lageriai   2.2 - 2.7
   Lambikas                          2.4 - 2.8
   Vaisinis lambikas                 3.0 - 4.5
   Vokiškas kvietinis alus           3.3 - 4.5
   ----------------------------------------------
             CO2 lygiai alaus butelyje

Cukraus kiekis


Norėdami pasiekti reikiamą karbonizacijos lygį, pradžioje turite žinoti pradinį CO2 kiekį savo „žaliame“ aluje, o taip pat cukraus kiekį, reikalingą pasiekti galutinei karbonizacijai.

Žalias alus, t.y. alus, kurio fermentacija jau pasibaigusi ir jis gali būti išpilstytas į butelius, jau turi savyje šiek tiek anglies dioksido, nes fermentacijos metu CO2 burbuliuoja per alų ir dalis jo ištirpsta. Toliau pateikiama lentelė, kuri padės apskaičiuoti pradinį CO2 kiekį aluje. Šis kiekis priklauso nuo fermentavimo temperatūros - kuo žemesnė temperatūra, tuo didesnė pradinė karbonizacija.

        -----------------------
        Temp (C)         CO2
        -----------------------
                0        1.7
                2        1.6
                4        1.5
                6        1.4
                8        1.3
               10        1.2
               12        1.12
               14        1.05
               16        0.99
               18        0.93
               20        0.88
               22        0.83

 Ištirpusio CO2 kiekis aluje atmosferos slėgyje

Toliau pateikiamas gazavimo cukraus apskaičiavimo pavyzdys. Darome prielaidą, kad pradinė karbonizacija yra 0,9.

Taip pat svarbus yra faktas, kad 4 gramai sacharozės (runkelių, cukranendrių, stalo cukraus) vienam alaus litrui fermentacijos metu virsta vienu CO2 vienetu.

                                                    4 g/l sacharozės = 1 vnt. CO2

Sakykime, kad bandome užgazuoti alų, kad galutinė karbonizacija būtų lygi 2,4. Iš pradžių iš norimo galutinio karbonizacijos lygio atimame pradinę karbonizaciją: 2,4-0,9=1,5. Gauname, kad reikia įdėti tokį kiekį cukraus, kuris pakeltų karbonizaciją dar 1,5 vieneto. Cukraus kiekis apskaičiuojamas pagal formulę. 1,5 x 4 = 6 g/l cukraus. Cukrų galima dėti į kiekvieną butelį arba paskaičiuoti visam kiekiui, ištirpdyti aluje ir tada pilstyti į butelius.

Dedant cukrų į bendrą alaus kiekį, pvz.: 20 litrų (6g x 20l = 120 g), cukrus pradžioje dezinfekuojamas paverdant pusėje litro vandens, tada atšaldomas ir po to išmaišomas aluje. Toks cukraus įdėjimo būdas turi kelis privalumus: cukrus yra sterilizuojamas, lengviau dozuoti - nereikia sverti cukraus kiekvienam buteliui, ypač patogu, jei naudojate skirtingos talpos butelius.

Dedant cukrų reikia jį gana kruopščiai sverti, nes 1 g/l paklaida gali sugeneruoti gana pastebimus CO2 kiekius (0,25 CO2 vieneto).

Gazavimo cukraus matavimas

Matuojant užgazavimui skirtą cukrų, labai svarbu jį matuoti svorio, bet ne tūrio vienetais. Tai svarbu todėl, kad toks pat skirtingo cukraus tūris savo svoriu gali stipriai skirtis. Arbatinis šaukštelis (5 ml) baltojo cukraus (sacharozės) sveria 4,5 g, o toks pat šaukštelis gliukozės sveria 3,4 g. Turint omenyje, kad gliukozės reikia dėti 15% daugiau (pagal svorį), gauname didelę paklaidą. Dažniausiai iš to ir kyla namų aludarių problemos - perėjus nuo cukraus prie gliukozės prasideda skundai, kad blogiau užsigazuoja. O kaltas, pasirodo, šaukštelis :)

Nieko baisaus matuoti gazavimo cukrų šaukšteliais, stiklinėmis ar kaušeliais, bet tokiu atveju pradžioje turite pasisverti (ne patys pasisverti, bet cukrų) ir žinoti, kiek sveria konkretus šaukštelis ar kitas tūris  konkretaus cukraus (sacharozės, gliukozės, fruktozės ir pan.). Jeigu turite tikslias „gramines“ svarstykles, galite tiksliai pasisverti, kiek sveria šaukštelis cukraus, jeigu tokių neturite, tada geriau pasisverti didesnį kiekį, pvz. 10-20 šaukštelių (priklausomai nuo svarstyklių tikslumo) ir padalinti.

Dar viena problema, susijusi su alaus rinkinukų (angl. beer kits) instrukcijomis. Jose yra nurodomi gana dideli gazavimo cukraus kiekiai, turint omenyje, kad alų būtų galima kuo greičiau vartoti po buteliavimo.  Turbūt gamintojai žino, kokia silpna yra pradedančiųjų aludarių kantrybė. Ilgiau palaikius tokį alų, jis persigazuoja.

Apie kitas cukraus rūšis skaitykite antroje straipsnio dalyje „Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (2dalis): cukraus rūšys“