Žurnalas apie alaus kultūrą www.petrashka.lt publikavo vaizdo reportažą apie "Katedros raudonojo" pristatymą:
http://www.petrashka.lt/renginiai/reportazas-gediminas-navickas-bravore-prie-katedros-pristato-raudona-airiskaji-eli/
Žiūrėkite reportažą, o paskui - ragaukit, kol liko :)
Su artėjančiais!
Katedros raudonasis elis - kviečiu ragauti
Katedros raudonasis – pirmas pagal mano receptą išvirtas alus, prieinamas plačiam vartotojų ratui :)
Jo galite paragauti restorane-bravore „Prie Katedros“ (Gedimino pr. 5, Vilnius). Kaip tik Kalėdoms :)
Tai airiškas raudonasis elis – Lietuvoje gana retai sutinkamo stiliaus alus. Šis alus pasižymi tuo, jog yra gana lengvas, bet kartu ir pilno skonio. Tinkamas ir žiemai, ir vasarai. Virdami jį naudojome net šešių rūšių salyklus ir dviejų rūšių apynius.
Tamsaus vario spalvos, ragaujant jaučiamas lengvas karamelės saldumas. Vidutinio kūno, lengvai gazuotas. Skonis baigiasi lengvu skrudinto salyklo poskoniu ir švelniu apynių kartumu, o recepte esantys skrudinti miežiai poskoniui suteikia sausumo.
Štai ką apei šį alų parašė kolega namų aludaris ir tinklaraštininkas Žalvarinis:
Alus tikrai išėjo skanus (nors sunku jį su kažkuo palyginti, nes Lietuvoje tai pakankamai naujas ir neatrastas stilius). Jau buvau pasiilgęs tokio stiliaus alaus, kai aromatus ir skonį sukuria salyklinė bazė ir tik nedaug prie to prisiliečia apyniai, alus mažai karbonizuotas bei nestiprus, bet pakankamai tvirto kūno.
Beje, keli patarimai einantiems ragauti šio alaus:
1. Imkit išsinešimui arba gerkite po mažą bokalą, nes pradžioje reiktų, kad alus sušiltų bent iki 12 laipsnių. Tik tada aromatai pasklis taurėje ir jis įgaus visai kitokias natas nei prie 5°C.
2. Patarčiau jo antrą kartą paragauti dar po kokių trijų savaičių, kai jis jau bus pilnai subrendęs (tik yra viena problema ar jo liks)...
Paragauti kviečiu tik asmenis, sulaukusius 18 metų.
Jo galite paragauti restorane-bravore „Prie Katedros“ (Gedimino pr. 5, Vilnius). Kaip tik Kalėdoms :)
Tai airiškas raudonasis elis – Lietuvoje gana retai sutinkamo stiliaus alus. Šis alus pasižymi tuo, jog yra gana lengvas, bet kartu ir pilno skonio. Tinkamas ir žiemai, ir vasarai. Virdami jį naudojome net šešių rūšių salyklus ir dviejų rūšių apynius.
Tamsaus vario spalvos, ragaujant jaučiamas lengvas karamelės saldumas. Vidutinio kūno, lengvai gazuotas. Skonis baigiasi lengvu skrudinto salyklo poskoniu ir švelniu apynių kartumu, o recepte esantys skrudinti miežiai poskoniui suteikia sausumo.
Štai ką apei šį alų parašė kolega namų aludaris ir tinklaraštininkas Žalvarinis:
Alus tikrai išėjo skanus (nors sunku jį su kažkuo palyginti, nes Lietuvoje tai pakankamai naujas ir neatrastas stilius). Jau buvau pasiilgęs tokio stiliaus alaus, kai aromatus ir skonį sukuria salyklinė bazė ir tik nedaug prie to prisiliečia apyniai, alus mažai karbonizuotas bei nestiprus, bet pakankamai tvirto kūno.
Beje, keli patarimai einantiems ragauti šio alaus:
1. Imkit išsinešimui arba gerkite po mažą bokalą, nes pradžioje reiktų, kad alus sušiltų bent iki 12 laipsnių. Tik tada aromatai pasklis taurėje ir jis įgaus visai kitokias natas nei prie 5°C.
2. Patarčiau jo antrą kartą paragauti dar po kokių trijų savaičių, kai jis jau bus pilnai subrendęs (tik yra viena problema ar jo liks)...
Paragauti kviečiu tik asmenis, sulaukusius 18 metų.
5 patarimai belgiško kvietinio (witbier) alaus gamybai
Perskaičiau gerą straipsnį apie belgiško kvietinio (witbier) alaus gamybą, kuriame pateikiami penki aiškūs patarimai, į ką reikia atkreipti dėmesį verdant witbier'ą. Kadangi šis stilius paskutiniu metu darosi vis populiaresnis tarp namų aludarių, nutariau išversti patarimus šiek tiek pridėdamas ir nuo savęs :) 2014 metais pradėjau virti kvietinį alų ir nemažai jo išviriau, norisi pasidalinti patirtimi.
Kiekvienas alaus stilius turi tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurias žinoma galima laužyti, bet prieš laužant, jas reikia žinoti, kitaip nebus aišku, ką laužyti :)
Esminiai witbier bruožai – nesalyklinių kviečių ir prieskonių naudojimas bei specialios mielės. Būtent šie bruožai ir skiria witbier'ą nuo kito visiems (labiau) pažįstamo kvietinio alaus stiliaus – weissbier'o (vokiško stiliaus kvietinio alaus), kuriame naudojamas tik bazinis salyklas, kvietinis salyklas ir specialios mielės.

1. Naudokite tik labai šviesius bazinius salyklus
Witbier olandiškai reiškia „baltas alus“, todėl jis ir turi atrodyti drumstas ir šviesus – balkšvas. Geriausia naudoti bazinius salyklus, kurių spalva yra žemiau 2.0° L. Naudojant tamsesnius salyklus, spalva gali tapti purvina, panaši į pelkės vandenį, o taip apt tai jau nebebus witbier spalva.
2. Pasirinkite tinkamas „skanias“ mieles
Labai svarbus šio stiliaus alaus komponentas yra mielės. Skonį jos įtakoja ne tik fermentacijos metu suformuodamos skonio profilį (daugiausia esterius), bet ir pačios yra skonio dalis, kadangi alus būna drumstas ir nefiltruotas, todėl reikia rinktis, kad mielės ne tik gerai dirbtų, bet ir pačios būtų skanios.
Štai ką rekomenduoja amerikiečiai:
Wyeast 3942 – Belgian Wheat
Wyeast 3944 – Belgian Witbier
Wyeast 3463 – Forbidden Fruit
White Labs WLP400 – Belgian Wit
White Labs WLP410 – Belgian Wit II
Brewing Science Institute B-42 – Essens Wheat
Brewing Science Institute B-44 – Belgian Wit
Mielės yra ne tik esminis skonio formuotojas, bet stipriai įtakoja ir alaus išvaizdą, todėl aluje jų turi kažkiek likti, bet ne per daug, kadangi alus nuo per didelio mielių kiekio gali tapti aitrus, todėl visgi reiktų apdaryti šiokį tokį mielių nusodinimą prieš išpilstant.
3. Naudokite avižinius dribsnius
Avižiniai dribsniai alui suteikia šilkinio švelnumo (angl. silky mouthfeel). Aš rekomenduoju naudoti iki 5% avižinių dribsnių nuo bendro salyklo kiekio.
4. Naudokite prieskonius, bet nepersistenkite
Diskusijose su kitais namų aludariais ne kartą esame priėję išvados, kad naudojant prieskonius alaus gamyboje yra geriau mažiau negu daugiau, ne išimtis ir witbier'as. Prieskoniai yra labai svarbi šio stiliaus sudedamoji dalis, tačiau labai lengva perlenkti, o tada prieskoniai ima dominuoti ir alus gaunasi nesubalansuotas. Jeigu kito stiliaus alų būtų galima ilgiau pabrandinti ir palaukti, kol prieskoniai „nurims“, tai witbier nėra brandinimu labai tinkamas alus: bilgiau stovėdamas netenka kūno, linkęs persigazuoti. Todėl patarčiau eksperimentuoti, bet atsargiai. Po drąsių eksperimentų atsirado net kalendromis perskanintų alaus bandymų pavadinimai: „dešrinis“, „lietuviškasis sasiskinis“ ir kiti :)
Dažniausiai naudojami prieskoniai yra kalendros sėklos ir karčiosios apelsinų žievelės (Curacao). Kalendros sėklas reiktų pirkti nemaltas ir sutraiškyti (nemalti) prieš pat dedant į misą. sakoma, kad šviežiai traiškyta kalendra geriau atskleidžia savo citrusinę skonio ir kvapo pusę. Rekomenduojama naudoti 2-5 g kalendros 10 litrų alaus. Jei norite daugiau kvapo, galite dėti kalendrą į antrinę fermentaciją, kaip apynius šaltam apyniavimui, gaunasi toks šaltas kalendravimas :) Sako, kad Hoegaardenas jį naudoja.
Antras dažniausiai naudojamas prieskonis yra karčiosios apelsinų žievelės (Curacao), taip pat galima naudoti ir paprastojo apelsino žieveles, bet tada aluje gali dominuoti jų citrusinis charakteris. Aš kartais naudoju ir saldžiąsias, ir karčiąsias žieveles.
Taip pat galima naudoti ir kitus prieskonius: kmynus, ramunėles, kardamoną ir kitus. Eksperimentuokite, bet prisiminkite, kad mažiau yra daugiau :)
5. Leiskite fermentavimo temperatūrai iš lėto kilti
Namuose nelengva tiksliai kontroliuoti fermentacijos temperatūra, bet būtų pageidautina mieles suleisti esant žemesnei misos temperatūrai (17-18°C), o paskui leisit jai lėtai kilti ir fermentacijos pabaigoje pasiekti 21-24°C. Tokiu atveju gausite visą spektrą esterių – nuo gvazdikėlių iki bananų. Beje, bananai nėra tokie pageidaujami kaip vokiškame kvietiniame aluje, todėl su jais (su viršutine fermentacijos temperatūros riba) irgi reiktų elgtis atsargiai.
Na, o dabar, kai jau sužinojote taisykles, belieka jas išbandyti, o tada jau laužyti bei eksperimentuoti, sėkmės!
Kiekvienas alaus stilius turi tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurias žinoma galima laužyti, bet prieš laužant, jas reikia žinoti, kitaip nebus aišku, ką laužyti :)
Esminiai witbier bruožai – nesalyklinių kviečių ir prieskonių naudojimas bei specialios mielės. Būtent šie bruožai ir skiria witbier'ą nuo kito visiems (labiau) pažįstamo kvietinio alaus stiliaus – weissbier'o (vokiško stiliaus kvietinio alaus), kuriame naudojamas tik bazinis salyklas, kvietinis salyklas ir specialios mielės.

1. Naudokite tik labai šviesius bazinius salyklus
Witbier olandiškai reiškia „baltas alus“, todėl jis ir turi atrodyti drumstas ir šviesus – balkšvas. Geriausia naudoti bazinius salyklus, kurių spalva yra žemiau 2.0° L. Naudojant tamsesnius salyklus, spalva gali tapti purvina, panaši į pelkės vandenį, o taip apt tai jau nebebus witbier spalva.
2. Pasirinkite tinkamas „skanias“ mieles
Labai svarbus šio stiliaus alaus komponentas yra mielės. Skonį jos įtakoja ne tik fermentacijos metu suformuodamos skonio profilį (daugiausia esterius), bet ir pačios yra skonio dalis, kadangi alus būna drumstas ir nefiltruotas, todėl reikia rinktis, kad mielės ne tik gerai dirbtų, bet ir pačios būtų skanios.
Štai ką rekomenduoja amerikiečiai:
Wyeast 3942 – Belgian Wheat
Wyeast 3944 – Belgian Witbier
Wyeast 3463 – Forbidden Fruit
White Labs WLP400 – Belgian Wit
White Labs WLP410 – Belgian Wit II
Brewing Science Institute B-42 – Essens Wheat
Brewing Science Institute B-44 – Belgian Wit
Mielės yra ne tik esminis skonio formuotojas, bet stipriai įtakoja ir alaus išvaizdą, todėl aluje jų turi kažkiek likti, bet ne per daug, kadangi alus nuo per didelio mielių kiekio gali tapti aitrus, todėl visgi reiktų apdaryti šiokį tokį mielių nusodinimą prieš išpilstant.
3. Naudokite avižinius dribsnius
Avižiniai dribsniai alui suteikia šilkinio švelnumo (angl. silky mouthfeel). Aš rekomenduoju naudoti iki 5% avižinių dribsnių nuo bendro salyklo kiekio.
4. Naudokite prieskonius, bet nepersistenkite
Diskusijose su kitais namų aludariais ne kartą esame priėję išvados, kad naudojant prieskonius alaus gamyboje yra geriau mažiau negu daugiau, ne išimtis ir witbier'as. Prieskoniai yra labai svarbi šio stiliaus sudedamoji dalis, tačiau labai lengva perlenkti, o tada prieskoniai ima dominuoti ir alus gaunasi nesubalansuotas. Jeigu kito stiliaus alų būtų galima ilgiau pabrandinti ir palaukti, kol prieskoniai „nurims“, tai witbier nėra brandinimu labai tinkamas alus: bilgiau stovėdamas netenka kūno, linkęs persigazuoti. Todėl patarčiau eksperimentuoti, bet atsargiai. Po drąsių eksperimentų atsirado net kalendromis perskanintų alaus bandymų pavadinimai: „dešrinis“, „lietuviškasis sasiskinis“ ir kiti :)
Dažniausiai naudojami prieskoniai yra kalendros sėklos ir karčiosios apelsinų žievelės (Curacao). Kalendros sėklas reiktų pirkti nemaltas ir sutraiškyti (nemalti) prieš pat dedant į misą. sakoma, kad šviežiai traiškyta kalendra geriau atskleidžia savo citrusinę skonio ir kvapo pusę. Rekomenduojama naudoti 2-5 g kalendros 10 litrų alaus. Jei norite daugiau kvapo, galite dėti kalendrą į antrinę fermentaciją, kaip apynius šaltam apyniavimui, gaunasi toks šaltas kalendravimas :) Sako, kad Hoegaardenas jį naudoja.
Antras dažniausiai naudojamas prieskonis yra karčiosios apelsinų žievelės (Curacao), taip pat galima naudoti ir paprastojo apelsino žieveles, bet tada aluje gali dominuoti jų citrusinis charakteris. Aš kartais naudoju ir saldžiąsias, ir karčiąsias žieveles.
Taip pat galima naudoti ir kitus prieskonius: kmynus, ramunėles, kardamoną ir kitus. Eksperimentuokite, bet prisiminkite, kad mažiau yra daugiau :)
5. Leiskite fermentavimo temperatūrai iš lėto kilti
Namuose nelengva tiksliai kontroliuoti fermentacijos temperatūra, bet būtų pageidautina mieles suleisti esant žemesnei misos temperatūrai (17-18°C), o paskui leisit jai lėtai kilti ir fermentacijos pabaigoje pasiekti 21-24°C. Tokiu atveju gausite visą spektrą esterių – nuo gvazdikėlių iki bananų. Beje, bananai nėra tokie pageidaujami kaip vokiškame kvietiniame aluje, todėl su jais (su viršutine fermentacijos temperatūros riba) irgi reiktų elgtis atsargiai.
Na, o dabar, kai jau sužinojote taisykles, belieka jas išbandyti, o tada jau laužyti bei eksperimentuoti, sėkmės!
Nacionalinio Giros ringo 2014 rezultatai
Antradienį, gruodžio 2 d., įvyko šeštasis „Nacionalinis Giros ringas“, kurio metu buvo degustuojamos giros, parduodamos Lietuvos rinkoje.
Šeštąjį kartą „Nacionalinis Giros ringas“ įvyko „Alaus namuose“ Vilniuje. Kaip ir kiekvienais metais, buvo dvi vertinimo komisijos – LIAUDIES ir PROFESIONALŲ.
Profesionalų komisiją, kurie buvo atsakingi už Grand prix nominaciją, sudarė 9 nariai, Jos
pirmininkas – „Poliarizuotų stiklų“ lyderis Šarūnas Mačiulis – Šaras, prieš kelis metus visiškai atsisakęs alkoholio, ir pasak jo nuo to laiko tapęs „didžiausiu giros žinovu“ Lietuvoje. Liaudies balsą reprezentavo apie 70 giros ištroškusių piliečių, kurie išrinko aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojus. Specialiai atrinkta profesionalų komisija ir liaudis ragavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio giros gamintojų produkciją, „aklos degustacijos būdu“ - nežinant kokią girą degustuoja, bei vertino ją pagal tam tikrus kriterijus – išvaizda, aromatas, skonis, prisotinimas angliarūgšte ir bendras įspūdis. Gira buvo atrinkta Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant.
Degustacijai buvo pateiktos 27 giros ir giros gėrimų rūšys, tad rinktis buvo iš ko – ragauta lietuviška, latviška, baltarusiška bei rusiška giros gamintojų produkcija. Nors tarptautinėse parodose lietuviškos giros skina laurus, tačiau savam krašte jos nesublizgėjo ir pagrindines pozicijas užleido latviškai girai. Dar skaičiuojant rezultatus komisijos pirmininkas Šarūnas Mačiulis-Šaras prognozavo, kad laimėtoju gali tapti visiškai naujas rinkos dalyvis.
2014 metų „Nacionalinio giros ringo“ nugalėtojai:
Grand prix – „Volfas Engelman Imperial“ (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Aukso medalis – „Tanheiser Porteris“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)
Sidabro medalis – „Smetoniška Apynio“ gira (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Bronzos medalis – „Gira Tanheiser tamsi“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)
Gira „Tanheiser Porteris“ surinko ir profesionalų, ir liaudies komisijų simpatijas, tačiau iki Grand prix jai pritrūko vos kelių balų.
Po renginio kalbintas AB „Volfas Engelman“ marketingo vadovas Mantas Matukaitis džiaugėsi, jog tik šiemet pradėta gaminti „Volfas Engelman“ prekės ženklo gira, natūraliai rauginta alaus mielėmis, buvo taip aukštai įvertinta.
Maloniai nustebino mažųjų gamintojų naujiena – tik šiemet rinkoje pasirodžiusi šeimos bravore Pakruojyje gaminama „Daujotų gira“, kuri pagal profesionalų komisijos vertinimo rezultatus labai mažai atsiliko nuo Grand prix laimėtojos.
Dvi konkurse dalyvavusios natūraliai raugintos giros buvo surūgusios, o gaila – jos galėjo neblogai pasirodyti. Guodžia tik tai, kad jei gira surūgsta, vadinasi, joje yra kam surūgti :)
Primenu, kad 2013 metais vykusio renginio metu buvo apdovanotos šios giros:
Grand Prix - „Smetoniška Apynio gira“
Aukso medalis – „Selita“ Kaimiška firminė
Sidabro medalis – „RIMI KVAS“
Bronzos medalis – „Senojo Pasvalio gira“.
![]() |
Profesionalų komisija posėdžiauja |
pirmininkas – „Poliarizuotų stiklų“ lyderis Šarūnas Mačiulis – Šaras, prieš kelis metus visiškai atsisakęs alkoholio, ir pasak jo nuo to laiko tapęs „didžiausiu giros žinovu“ Lietuvoje. Liaudies balsą reprezentavo apie 70 giros ištroškusių piliečių, kurie išrinko aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojus. Specialiai atrinkta profesionalų komisija ir liaudis ragavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio giros gamintojų produkciją, „aklos degustacijos būdu“ - nežinant kokią girą degustuoja, bei vertino ją pagal tam tikrus kriterijus – išvaizda, aromatas, skonis, prisotinimas angliarūgšte ir bendras įspūdis. Gira buvo atrinkta Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant.
Degustacijai buvo pateiktos 27 giros ir giros gėrimų rūšys, tad rinktis buvo iš ko – ragauta lietuviška, latviška, baltarusiška bei rusiška giros gamintojų produkcija. Nors tarptautinėse parodose lietuviškos giros skina laurus, tačiau savam krašte jos nesublizgėjo ir pagrindines pozicijas užleido latviškai girai. Dar skaičiuojant rezultatus komisijos pirmininkas Šarūnas Mačiulis-Šaras prognozavo, kad laimėtoju gali tapti visiškai naujas rinkos dalyvis.
2014 metų „Nacionalinio giros ringo“ nugalėtojai:
Grand prix – „Volfas Engelman Imperial“ (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Aukso medalis – „Tanheiser Porteris“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)
Sidabro medalis – „Smetoniška Apynio“ gira (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Bronzos medalis – „Gira Tanheiser tamsi“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)
![]() |
Giros ringo 2014 nugalėtojų diplomai |
Po renginio kalbintas AB „Volfas Engelman“ marketingo vadovas Mantas Matukaitis džiaugėsi, jog tik šiemet pradėta gaminti „Volfas Engelman“ prekės ženklo gira, natūraliai rauginta alaus mielėmis, buvo taip aukštai įvertinta.
Maloniai nustebino mažųjų gamintojų naujiena – tik šiemet rinkoje pasirodžiusi šeimos bravore Pakruojyje gaminama „Daujotų gira“, kuri pagal profesionalų komisijos vertinimo rezultatus labai mažai atsiliko nuo Grand prix laimėtojos.
Dvi konkurse dalyvavusios natūraliai raugintos giros buvo surūgusios, o gaila – jos galėjo neblogai pasirodyti. Guodžia tik tai, kad jei gira surūgsta, vadinasi, joje yra kam surūgti :)
![]() |
Giros ringo 2014 metų rezultatų suvestinė (paspaudus išsididina) |
Grand Prix - „Smetoniška Apynio gira“
Aukso medalis – „Selita“ Kaimiška firminė
Sidabro medalis – „RIMI KVAS“
Bronzos medalis – „Senojo Pasvalio gira“.